Netikrumas

Ant mano delno -
ilgu malūnui -
sapnuojasi žvaigždės žalios
ir prie miško,
prie dulkino kelio -
čežančios šakos, žolės.

Mūsų
daugiaspalvės nuomonės
balandžio saulėje.
Akyse -
žvaigždžių nuolaužos.
Lyg vitrinose -
rytai, vakarai -
šokių salėse.

Sėdės šlapi, sulyti akmenys
prie rugių balto lauko,
o mes, užkursime laužą -
nutvieks veidus,
medžių kamienus -
šviesa akinanti.

Pritvinks meilės, pasakų,
mūsų, žalsvai pilkos akys.
O kur dings, mūsų melas,
Praeities kruvinas veidas -
mus nuplakęs?

O kur dings pavydas,
netikrumas.
Rožės, tulpės -
filmo kadruos
pražydusios.
Kur dings -
kūdikio veidukas.
Katė. Pianinas,
kvepiantis dobilais,
obuoliais klojimas?

O kur dings sesuo
visada
reikalais užsiėmusi.
O kur dings,
mano akvarėlės -
šešiasdešimtųjų metų
bageto rėmuose?
O kur dings,
nuo šakų obuoliukai,
kai pražys -
šlapi, sulyti suoliukai?

O kai išeisim,
o kai nebūsim -
kur dings -
pilna varnų,
mūsų kaimo,
didžiulė liepa?
Pilni meloncholijos,
monotoniškumo -
ąžuolai, žilvičiai -
po Ateities lieptais?