Ta begalinė begalinė akimirka...

- Tai jūs prisipažįstate?
- Ne! Tai yra taip, jūsų šviesybe, bet mes juk nemanėme, mes nežinojome, mes tiesiog...
- Jūs pažeidėte transerdvinės migracijos direktyvos 739 punktą! Ar suprantate, kad šito incidento padariniai bus neprognozuojami, jei jūs išvis jų sulauksite...
- Jūsų šviesybe, mes turėjome tam svarią priežastį. Būtume kojos nekėlę į tą planetą, bet mūsų navigacinės sistemos gedimai ir baimė netekti vandens atsargų privertė mus...
- Po velnių, o eibes krėsti tai jus irgi privertė? Juk erdvėsaugos raporte aiškiai išvardinta kokį velnią ten išdarinėjot!
- Leiskit pasiaiškinti, jūsų šviesybe, aš viską papasakosiu, tik prašau nebausti taip žiauriai...

    Man visa tai iškart pasirodė keistoka, vos žvaigždėlaiviui nusileidus į to prakeikto miestelio aikštės centrą. Tik atsidarius šliuzo liftui, aš, Džeris ir Marazas, pasiruošę pridengti vienas kitą, jei prireiks, nervolizatorių spinduliais, nėrėme laukan.
   Aš prigludau už kažkokios skrybėlėtos statulos, primenančios Klintą Istvudą ir dirstelėjau į saviškius. Marazas gulėjo netoliese, už kažkokių vietinių rožių krūmo  ir linktelėjo man, kad viskas ramu. Džeris spėjo nušliaužti iki aikštę supančios aukštokos gyvatvorės. Mačiau, kaip jis keikdamasis mėgina išsivaduoti iš jos kibių šakų, kurios priminė dygliąvielės ir erškėčio kančios vaisių. Viskas gerai, ramu – pagalvojau ir bandžiau suprasti - kas ne taip? Kažkoks keistai ramus atrodė šis nusileidimas. Keliais šuoliais įveikiau atstumą iki gyvatvorės, grįžtelėjau atgal pamoti Marazui ir, kariškio įpročiu, nužvelgęs savo pėdsakus nustėrau. Nors auliniai batai klimpo sausose ir įkaitusiose smiltyse per porą colių, nepakilo nei menkiausia dulkė. Kaip ir po žvaigždėlaivio trenksmo aikštėn. Nei dulkių, nei garso...
   Pro gyvatvorės plyšį atsargiai kyštelėjau apsižvalgyti ir sustingau. Kairėje už poros jardų tiesiai į mane žengė skrybėliuotis. Apsirengęs, kaip poros šimtmečių senumo filmuose apie Džeimsą Bondą. Kvailai pilku kostiumu, pasirišęs po kaklu kvailoką tysalą, regis, tais laikais vadinamą kakloryšiu ar panašiai, nešinas rusvos odos portfeliu jis žengė. Žengė, net kai po sekundės nutaikiau į jį ginklą. Žengė, net kai luktelėjęs išsitraukiau cigaretę ir prisidegiau. Jis žengė, kol aš užsitraukiau gilų dūmą ir išpūčiau jam tiesiai į veidą. Pakelta koja, pasviręs priekin, kairė ranka inertiškai atmesta algal, prakaituota kakta, įsmeigtu priekin tikslingu ir rimtu žvilgsniu. Jis žengė... vietoje. Sustingęs  kaip stulpas.
   Užtraukęs dar porą dūmų, mostelėjau pro mano petį besitaikančiam žvilgtelėti mažajam Marazui. Lai pasižiūri. Mačiau kaip, iškišus galvą pro gyvatvorę, mažiaus pečiai krūptelėjo, porai sekundžių sustingo ir kvailoka jo mina atsigręzė į mane. Turbūt ir aš taip pat atrodžiau.
  Mes patraukėme dulkėta sustingusio miesto gatve, dar vis nesaugiai dairydamiesi ir budrūs, ieškodami maisto ir vandens. Paskutines savaites, sutrikus musų Kruvinosios Merės borto kompiuteriui, teko sėdėti ant briketų ir piliulių. Mere senuką žvaigždėlaivį pavadino Džeris, kai po nusileidimo Red Peste, ant laivo korpuso apsigyveno rudonųjų skruzdžių kolonija. Šie parazitai lengvai įsigraužia į bet kokį šarvą, nebijo jokių spindulių, temperatūros nei chemijos, ir dažnai keliauja po galaktikas laivų ar asteroidų pagalba.
    Mes turėjome maisto tik savaitei, taigi iki artimiausios žemiečių kolonijos būtume vargu ar pratempę. Ir, po paraliais, kiek galima taip - jau pusmetis ėdėme tik visokį kosminį jovalą, ir tenkinomės tik įgrisusiomis 4D megšėmis.
    Viskas aplink buvo sustingę. Jokio vėjo, saulė įstrigusi stačiai virš galvų, jokio garso, jokio judesio ir negyvenamas miestas, kuriame visdėlto gyveno sustabdyta akimirka. Šalikelėj bėgo stovintis šuo. Rusvas kudlius, iškištu liežuviu, viena koja tesiekė žemę. Pritūpęs ir paglostęs jo šiurkštų kailį, Džeris pakėlė jį ir apsukęs į priešingą pusę, pastatė prie sienos. Paskui, paėmęs nuo stogo nuslydusią, bet kabančią ore čerpę ranka, sviedė ją į langą. Čerpė atsitrenkė be garso į stiklą ir, tarsi prilipusi, liko styroti kampu. Džeris, pakrapštęs šalmo pakaušį, nusispjovė. Nusispjoviau ir aš.
   Namai, gatvė, keli automobiliai, su sustingusiais juose vairuotojais, priminė vis tuos pačius senuose filmuose matytus laikus. Nusistebėjau, kad iš vieno kamino kilo sustingęs dūmas, o paskui mašinas, driekėsi pakibusių ore dulkių šleifas. Išmetimo vamzdžiai dūmino sustingusius dūmus ir man atrodė tarsi sapnuočiau. Pamažu mes trys judėjome priekin, lyg sustabdyto laiko muziejuje. Tik užsukus už kampo, kai kas privertė mane stabtelėti.
   Prie seno taksi atviro lango, pasilenkusi prie išsišiepusio vairuotojo, stovėjo mergina. Viena, tobulo įdegio ir linkių kojytė su juodu bateliu, pakelta atgal. Nuostabias, į neviltį bet kurį vyrą varančias, bronzines šlaunis pusiau tepridengė purpurinė, nesančio vėjo įsupta suknelė, pro kurios gilią iškirptę, lipte lipo įnokusios, rasotos mažais prakaito lašeliais krūtys. Merginos  pravertoje burnoje sustingusi šypsena, rodės, tuoj praskambės žaviu melodingu juoku, o jo spindinčios, tačiau nejudrios akys žvelgė kiek pro šalį vairuotojo, tiesiai į mus. Velniai griebtų šią velniavą, - pagalvojau. Velniai griebtų šitą miestą, šitą sumautai styrančią planetą, bet kodėl ji... kodėl?
Neatsilaikęs, keistai drovėdamasis, o gal tikėdamasis stebuklo, priėjau prie jos. Lėtai ranka paliečiau jos puikius, švelnius, medaus spalvos plaukus, nubraukiau pirštais karštu kaklu iki peties, tarsi tikėdamasis pažadinti ir kartu mėgindamasis pajusti pulsą. Jo nebuvo. Atsidusės akimirkai susimąsčiau. Gyvenimas šlykštus, ir aš nieko nesuprantu - kas gi čia vyksta.  
Nusipurčiau save nuo savęs ir pamačiau, kaip Marazas, paslaptingai gašliai nusiviepęs, kelia ginklo vamzdžiu merginos suknelę aukštyn, ištysusia seile, žiopsodamas į atsidengiančias „stovinčiosios gražuolės“ grožybes. Taip, tai buvo svajonių vaizdinys išbadėjusiam moterų kareiviui, bet kažkodėl, gal iš gėdos, gal iš pavydo, aš taip spyriau mažiui į blauzdą, kad tas kaukdamas susirietė. Varom iš čia, - pasakiau prikimusiu balsu, - susirandam ko reikia, ir varom.
   Įžengėme pro duris į vieną papuoštą senamadiška margoka iškaba namą ir neapsirikome. Tai buvo kažkokia vietinė parduotuvė. Už medinio prekystalio stovėjo gan simpatiška, apkūnoka, milžinišku biustu pardavėja. Pro blizgančius akinius ji  žvelgė tiesiai į mus. Sekundei net sutrikau, tik pastebėjęs iš jos delno slystančias - pakibusias ore monetas, grįžau į nerealią realybę. Ji taip pat buvo „iš styrančių“. Mostelėjau Džeriui link kairės lentynos, mažiui Marazui link dešinės, pats ėmiaus apžiūrinėti vitriną pardavėjai už nugaros. Išsirinkau keletą butelių stipresnio alkoholio, kuris, nors ir uždraustas tarpgalaktinių tarnybų, vis dar turėjo paklausą daugelyje humanoidų ir ne tik, gyvenamų planetų. Pasiėmiau kelias dėžutes keistokų, nežinomos rūšies cigarų, iš įpročio vis žvilgčiodamas į pardavėjos sprandą, juosiamą kažkokių blizgančių rutulių karolių. Paskui ant sienos pamačiau keistą mechanizmą, mediniame namelyje su stikliniu langeliu, už kurio buvo ratas skaičių. Laikrodis! – prisiminiau. Jo rodyklės nejudėjo.
Tuo tarpu manasis ant rankos rodė, kad mes jau pora valandų praleidome šioje skylėje.
Keistai kvailas nutikimas, masčiau sau. Reikėtų ką pasiimti prisiminimui apie tai.
Priėjau prie pardavėjos ir nusegiau jai tuos keistus karolius. Pamaniau tokių jau seniai niekas nėra matęs, o pardavėja visvien neatrodo „gyvybinga“. Kam jie jai.
   Palikę gražiąją merginą pakelta suknele, taksistą ir sustingusių dulkių gatvę, nešini pilnomis kuprinėmis atsargų, radome prie vieno skersgatvio archainį irenginį su rankena vandeniui pumpuoti. Džeris keliskart paspaudė rankeną aukštyn – žemyn, ir iš vamzdžio pasirodė kažkas panašaus į burbulą. Jis tyso su kiekvienu paspaudimu žemyn, tarsi stiklinis, bet nuo čiaupo neatitrūko. Atsargiai paliečiau jį pirštais. Pirštai lindo kiaurai jį. Atplėšiau gabalą  to „daikto“  ir  pažiūrėjęs iš arčiau nustėrau. Tai buvo sustingęs vanduo. Su juo galėjau daryti, viską kaip su įprastu vandeniu nesvarumo būklėje, tik skirtumas tas, kad formos savarankiškai jis nekeitė. Ir nekrito žemyn. Atrodo kad traukos jėga veikė visus, viskas turėjo savo svorį ir inerciją, bet ant žemės nekrito. Išskyrus mus ir mūsų daiktus. Kvailąjį vandenį nutarėme palinkti ramybėje. Kas žino, ką jis ten išdarinėtų skrandyje, ar dar vėliau...
   Grįžome prie laivo tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjome. Mačiau kaip Marazas nusičiupo skrybėliuotojo stovėtojo portfelį, nusikeikiau, bet pamaniau - trauk jį perkūnais. Kiek jaučiaus skolingas už spyrį, saugant stabo ištiktos gražuolės kirkšnis. Sujauktos keisto pasaulio mano mintys skubino dingti iš keistos planetos. Tik šuo kažkodėl žemę lietė jau dviem kojom. Pasirodė – nusispjoviau vėl.
   Komanda sulipo laivan. Aš paskutinis žengiau prie trapo. Iš lėto lipau laiptais, tarsi nenorėjau išskristi iš čia, taip ir nesupratęs miestelio sąstingio mįslės. „Startui viskas paruošta“ – girdėjau Džerio balsą ausinėse ir paspaudžiau šliuzo lifto uždarymo mygtuką. Durys, pamažu besileidžiančios žemyn, tarsi teatro uždanga siaurino sauso peizažo juostą. Bebaigiant joms užsiverti, pastebėjau kažkokį dulzganą  šydą aplink laivo kojas ir mane persmelkė mintis:
„Dulkės! Nusileidus jų nebuvo... “


Išrašas iš Tarperdvinės galaktinių anomalijų apsaugos Teismo sprendimo bylos Nr. 763IS26:
„Kapitonas Haris 278, jo padėjėjas Džeris 543 ir systemmechanikas Marazas 311, pripažinti kaltais, netyčinėmis aplinkybėmis pažeidę TMD 739 punktą, nusileidus Sloustatikos galaktikos Slouzės planetoje, miestelyje X, laiko mąstelis 3600-1.
Aukščiau išvardyti asmenys pripažinti kaltais nusižengus laiko moralės principams, neteisėtai pasisavinus (vagystės) ir sugadinus (išdaužtas langas) privačią nuosavybę ir įžeidus panelės Z (vardas bus nustatytas po 80 dienų) orumą bei seksualiai prie jos priekabiavus.
Nuteistiesiems skirti bausmę:
Areštą dviems valandoms (vietos laiku) miestelio X merijos areštinėje,
Kasdien, po dvi valandas (Žemės laiku) laikant prieš save atsiprašymo raštelius didelėmis raidėmis ir nejudant.
Systemmechanikui Marazui, panelei Z reikalaujant, gali būti papildomai skirtas antausis,
todėl šiam nuteistajam gali tekti savaitė (Žemės laiku) bausmę atlikti prirakintam, pasuktu dešiniu skruostu ir nejudant, kol panelė Z jį atliks.
Padėjėjui Džeriui lango įdėjimo darbų neskirti, idant gali nepakakti pastarojo gyvenimo trukmės.
Bausmės vykdymą pradėti po 37, 5 dienų (Žemės laiku), t. y. po 15min (vietos laiku). “
                                                                                                                                Žemė, 2165m.