Avansas

   
        Avansas – tai iš anksto duodama atlyginimo dalis. Jo laukiu labai labai. Kaip šventės,  kaip kitos atlyginimo dalies,  kaip šviesesnio rytojaus, ar atostogų.... Jo, žinoma, neužtenka, bet yra - kaip yra. Ką tik tapau laimingu jo gavėju, todėl maniškė paprašė užsukti manęs į parduotuvę, kai eisiu iš darbo - tuščias šaldytuvas. Užsukau. Akcijos, reklamos, kainos. „Danon“, „Actimel“, prizai, pagundos. Aš patyliukais, per daug nesidairydamas i moteris trumpais sijonais, greitai pridėjau vežimėlį prekių. Pienukas, duonytė, dešrytė, grietinytė, kiaušinukai. Prie kasų, mintyse raustelėjęs, tačiau taip pat mintyse apsimetęs, kad nieko neįvyko, rimtu veidu išsirinkau cigarečių pakelį. Pagalvojau, kad metimą rūkyti šiek tiek atitolinsiu ir nerūpestingai numečiau cigaretes šalia kitų pirmo būtinumo pirkinių. Netrukus kasininkė labai profesionaliai visus produktus perbraukė per magišką elektrinę akį ir ekrane nušvito suma, kurią aš, eilinis Lietuvos, statistinis, dirbantis pilietis turėčiau sumokėti už  išsirinktus turtus parduotuvėje. Senai nebijau tų skaičių, priprantama prie visko. Tikiu, kad jei ir neturėsiu už ką duonos nusipirkti, man vis viena padės kas nors iš aukščiau ir neleis mirti. Todėl, visai neišsigandęs,  ramia galva ir su sąžiningai savaitę atidirbusio žmogaus atlaidžia šypsena veide,  padaviau banko kortelę kasininkei. Ši, dar labiau  patenkinta nei aš, grakščiai pakišo man čekį, kurį ne mažiau grakščiai pasirašiau ir laimingas, kad greitai susisukau parduotuvėje, ūkiškai viską susikroviau  ir su dviem maišeliais, pasišvilpaudamas, patraukiau namo. Gera nuotaika, saulė, lengvas vėjelis, pilni pirkinių maišeliai – ko daugiau reikia  iki pilnos laimės. Akys trumpam užstrigo už iš prabangaus visureigio išsirangiusios peroksidinės lėlytės su sijonuku iki pažastų. Dar kažką akys pastebėjo dešinėje, kažką mažo, juodo ir nereikšmingo, tik man įdomesnė peroksidinė.... Kodėl jos visos su tais visureigiais trankosi? Prie veido tinka? Ai, ne mano reikalas. Staiga  toje vietoje, kur buvo tas kažkas juodas ir neaiškus, išgirdau:

          -Padėkite pone, prašau, padėkite, - nežinia iš kur atsiradusi, kibi ranka užstojo man kelia.   Aš didelėmis valios pastangomis atitraukiau akis nuo peroksidinės aukštakulnių savininkės ir sufokusavęs vis dar svajingą žvilgsnį į kitą objektą, supratau,  kad tas kažkas juodas ir mažas, tai visai ne kažkas, o tik invalidas, sėdintis vežimėlyje ir ištiesęs drebantį iš nuovargio delną prašo centų. Vargšelis, tikrai jo gaila. Koks jis liesas, drebantis, negero kvapo. Brrrr... Mano ranka, manęs nė neatsiklausiusį, murktelėjo kišenėn žvejoti centų likučių, tik iš kur tie centai? Ką tik gavau avansą  kortelėje ir nespėjau kišenių pritrupinti centukais. Tad, kaltai žvilgtelėjau į invalidą, kvailai nusišypsojau ir dar kvailiau papurčiau galvą, ką turėjo reikšti, kad esu tuščias centų, bet kitą kartą, jei tik turėsiu, būtinai jo nepamiršiu. Parodęs vargšeliui šią gyvenimišką pantomimą,  nelėtindamas žingsnio, vyriškai įtempęs raumenis ir su maišeliu kiekvienoje rankoje, pasiruošiau nei trumpai, nei ilgai kelionei namo. O kad kelionė neprailgtų, galvosiu apie atostogas, apie uodus, keptą mėsą prie ežero ir šaltą alų su šviežiai paraugintais agurkais. Gera... Lietuvoje vasara tokia trumpa ir taip aš noriu atostogų, kad negaliu apsakyti.
         - Гнида ты гнида..., - išgirdau besivejančius mane žodžius. Pakirto kojas. Jausmas toks, lyg tau kas šautu i nugarą. Suskaudo širdį ir te žodžiai kaip kulka įstrigo plautyje. Skauda. Silpna. Baisu. Jausmai pradėjo tekėti pro šių žodžiu padaryta žaizdą kaip kraujas. Pradžioje pikti ir kerštingi, jie labiausiai stengėsi įsiveržti i laisvę, jie stipriausi, net nustebau, kad jų tiek daug... Paskui pasirodė ir kiti, tik jų buvo jau ne taip daug. Vėliau liko tik skausmas. Aš jau nemačiau vasaros ir negalvojau apie atostogas. Kam „gnydai“ atostogos? Kam jos jam? „Gnydoms“ atostogų nereikia, jiems ir taip gerai, nes jie yra „gnydos“. Grįžau namo nuvargęs, išspaustas kaip citrina, susiraukšlėjęs ir tuščias. Gulėjau ir bukai spoksojau į stebuklingą dėžutę-televizorių apie pedofilų klaną, apie kandidato paieškas i Generalinio prokuroro postą, apie tai, kad sugalvoti nauji mokesčiai mokesčiams, apie tai, kad Eurą matysime kaip savo ausis, apie... apie........... o mintyse vis aidėjo tik vienas žodis..... “Gnyda“.... „Gnyda“............. “Gnyda“.............