Jūros namai

Jie atvyksta pas mus su pilnais lagaminais kriauklelių
lipa laiptais iš smėlio, skambina vėjo varpeliais
mandagiai, nors nėra čia nei durų užeiti, vien dulkės nesudrumstos kelias
ruošias vos tik padvelkus išnykt į sapnus tų, kas palikę nors mažą pėdelę

šitaip jau iškeliavę laivai ir pavirtę mediniais banginiais
švyturiai jų ieškoti nuklydę į jūrą, ir betrūkstančios linijos krantas, išbėgęs punktyrais---
erdvėmis sklendžia spiečiai, jų niekas neprašo sustoti
kol pasibaigia kvapas, tuomet kažkas delnus ištiesęs paprašo miglotai

pakartoti gyvenimą, kuriame visos gražios mergaitės, tik vienos jų krūtis
tarsi nebaigta piešti, o berniukai, berūkantys smilgas ant dviejų kėdžių sėdi trys ir
puodeliuose ne arbata - valerijonai, pelynai, tas kartumas atmieštas sakais tik
praryt kad lengviau būtų tai, ką tiek amžių ruošeisi sakyti

nusimetus šilkus ištekėti į jūrą dar prieš patekant saulėms
pagal burtus, kurie išmesti smėlyje gieda,
kad atvyksta kažkas čia jūros namų atstatyti, vandens dvasių parduoti
tik nežino - visos dvasios seniai išlankstytos,
dangun gervėm paleistos lekioja.