Kvailutė

PYP... PYP.... PYP... metaliniu falcetu, atrodytų  kaip ką tik grižęs iš rankinių laikrodžių vakaruškos, bet bandydamas tai nuslėpti, dirbtinai linksmai pragydo laikrodis... laikas keltis. Apgraibomis suradau netoliese besimėtantį, ne pirmos jaunystės televizoriaus pultą. Nušvito ekranas....
    -Labas rytas, gerbiami televizijos žiūrovai, - atrodytų labai apsidžiaugė mane ir kitus likimo brolius pamatęs, ryto laidos vedėjas ir  mirktelėjo akimi.... nekreipiu i tai dėmesio, manęs neapgausi, žinau, kad iš tikro tai tik likę miego likučiai dar vis bando mane nugalėti ir iškreivina supantį pasaulį... mirksėk kiek tinkamas, pagalvojau ir nuo to pasijutęs labai protingu įsispoksojau i ryto žinias.  Įkyriai zvimbdama, šalia pritūpė blondine kvepianti ir žiauriai pažįstama mintis, kuri familiariai apsikabinusi, tyliai, gundančiai  ir miegūstai sušnabždėjo man į ausį:.. “Koks debilas sugalvojo, darbą? “..... škac.... šalin nelaboji... susipurčiau ir išgirdęs kaip jį nepatenkinta ir įsižeidusi, visu svoriu plumptelėjo į kieme ūžiančią  ir barškinančią  šiukšlių konteinerius šiukšliavežę, išsibudinau.
    Kaubojiškai koja išspyriau laiptines duris ir tuo išgąsdinau apsiblausiusią paštininkę-raganą, kuri gindamasi pradėjo sau po nosimi murmėti  velniškus užkeikimus mano atžvilgiu. Vienas po kito, kaip žirniai į sieną, atsitrenkę į mano kietą odą, jie pabiro ant šaligatvio.  Taip profesionaliai nuo jų atsiginęs ir kaip visad, patikrinęs ar nepamiršau užtraukti kelnių užtrauktuko, pasukau į dešinę... tiesiai, dar i dešinę, kairę ir vėl kairę..... štai ir tiesioji darban.... neprašomas įsijungė autopilotas, aš patogiai atsilošiau ir ramia sąžine, kad neužsivėlinau ir laiku išėjau, pasiruošiau stebėti jau tūkstantį kartų matytą, kelio į darbą ir atgal peizažą. Iš po kojų šmurkštelėjo pasibaidęs kaip šernas, indėniškai šlapimu išsitrynęs kūną ir kažko nustebęs žmogaus, be pastovios gyvenamosios vietos šešėlis... daug jų čia... čia jų takas, pagalvojau. Tolumoje pastebėjau priešinga kryptimi jau rodos visą amžinybę skubančios ir iš matymo taip pat visą amžinybę pažįstamos,  nepažįstamosios siluetas. Prasilenkdami taip pat kaip visad, kairiuoju bortu, draugiškai nusukome žvilgsnius i kitą pusę, tuo demonstratyviai parodydami, kad vienas kitam visai nerūpime. Taip reikia. Nepamenu kodėl, žinau tik, kad taip reikia. Taip jau buvo dešimt, dvidešimt, šimtą kartų, todėl taip reikia... Toks kelio į darbą ritualas, kurio pažeisti nevalia niekam. Pažeisi – nesiseks visą dieną, o to mes abu nenorime, o ir kas norėtų. Na, nebent tas debilas, kuris sugalvojo darbą..... kas čia dabar... vėl?... škac... škac, tik bestija... vėl išgirdau pažįstamą plumptelėjimą.... tfu tfu tfu.... atrodo viskas sklandžiai praėjo..... gut... chorošo...
    Spėjau laiku, pro duris įžengiau sekundė į sekundę..... Už nugaros užsitrenkė sunkios metalines durys.
      -Labas rytas, - uždusęs pasisveikinau su už stiklo sėdinčią ir velniai žino kada i darbą jau atėjusia sekretore. Gal ji čia nakvoja?....
      -Sveikas, - atsakė ji ir šyptelėjo, matyt, dėl mano juokingai, nuo sunkaus kvėpavimo, išsipūtusių akių .... Mečiau žvilgsnį į ant sienos kabantį signalizacijos pultelį, į raudonas ir žalias švieseles. Jau kažkas yra mūsų kabinete ir gerai. Spustelėjau rankeną, girkštelėjo atidaromos durys. Vis dar uždusęs įvirtau  i kabinetą, o ten  mane pasitiko amžinai viskuo nepatenkinto bendradarbio liūdnas veidas. Mano nuotaikos indikatorius piktai pyptelėjo ir nukrito padala žemyn....
      -Labas rytas, - pasakiau ir priėjęs ištiesiau jam suprakaitavusį delną. Paspaudėme vienas kitam  rankas taip, kaip vakar, kaip užvakar, kaip prieš metus.... dvejus.... Tai taipogi būtinas ritualas, kuris turi kartotis daug daug kartų.... kažkas taip sugalvojo, todėl taip reikia, o kodėl - ne mano reikalas... reikia – ir viskas.... O bendradarbis manimi visad džiaugiasi, štai ir dabar mane pamatęs pralinksmėjo iš karto - atėjo ausys, laisvos ausys.... gera jam... aš su siaubu matau kaip jis, jau beveik linksmas, bet susukęs nepatenkintą grimasą, labai iš lėto ir mėgaudamasis tuo, pradeda šneką apie nesutarimus tarp leiboristų partijos lyderio ir Burkina Faso finansų ministro... Aš pasijaučiau labai pažeidžiamas, o mano nuotaikos indikatorius suraitė iš pirstų negrąžų ženklą. Sukaukė sirena,  pranešdama apie automatiškai suveikusią apsaugą ir įstatyti perkrovos filtrai išjungė abi mano ausis. Kaip šiandien greitai – net nustebau, bet per daug nesukdamas galvos, pasidariau kavos ir godžiai gurkštelėjęs kelis gurkšnelius, labai atsargiai vėl įjungiau dešinę ausį.
    -Supranti, jei būtų buvęs tas Fidelis savo laiku investavęs Kuboje didelius pinigus į šilkaverpių auginimą, pasaulinės naftos kainos šiuo metu būtų su minuso ženklu....., - jau gerai sušilęs, teisuolio veidu ir blizgindamas akinių stiklais, mono efektu porino bendradarbis, o jo auksinės mintys, pajutusios atvirą ausį, greit pradėjo grūstis ir stumdytis mano galvoje... aš greit ir ryžtingai įjungiau kitą ausį ir stereo efektas kaip bažnyčios varpo dūžis smogė per pakaušį..... nieko, toks gyvenimas, pamaniau ir savo nuotaikos indikatoriui mintyse parodžiau ilgą ir rausvą, kaip paršelio, liežuvį, paskui greit įkišau degtuką į kairę ausį ir meistriškai jį pasukinėjęs, įprastais judesiais sukeičiau ten iš anksto gudriai paslėptus  pliusą su minusu. Mano galvoje susikaupusios bendradarbio palaidos mintys, radusios pagaliau išeitį, klegėdamos ir džiūgaudamos  išsiveržė pro modernizuotą kairę ausį ir atsimušusios į seifą baigė savo gyvenimą laisvos...... Man pasidarė lengva lengva, o atsitiesęs pajutau, kaip man ant peties nusileido ir patogiai įsitaisė, užkėlusi koja ant kojos, mano nuostabioji fėja, vardu Kvailutė... Pagaliau, ji vėl su manimi, mano pagalbininkė ir globėja. Ji nuostabi, jauna ir graži, o aš ją  labai labai myliu.  Žinau, kad ji niekados manęs neišduos ir visados padės man sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. O kaip paslaptį pasakysiu, kad  kiekvienas iš mūsų tikrai turi savo Kvailutę. Nesidrovėkite. Reikia tik gražiai ją pasikviesti ir labai labai gražiai jos paprašyti ir ji visada padės. Visada visada....