Milijonų moteris

Ji - milijonų moteris.
Negęstanti miesto žaltvykslė,
Kuri maitinas fotoblykstėm.
Praeivių žvilgsniai jai lyg vynas.
Kuriuo be atvangos svaiginas.

Ji - purvino asfalto karalienė.
Ne vienas vyras amžiams prisimins jos suktą šypsenėlę,
Raudoną lūpdažį ir aukštakulnių ritmišką kaukšėjimą,
Vanilinį alsavimą. nakty po antklode prapuolusį,
Šampano taurę, apmestinį vaikišką drovumą jos išduodavusią.

Ji - tarsi Senamiesčio laukinė fėja.
Pasėjusi aplink žmonių susižavėjimą,
Ji akimis, stipriausiais furijos kerais, užburs kiekvieną.
Jos nuodėmių net pragare jau niekas neskaičiuoja.
Nes suviliojo nuodėmingoji Šėtoną.

Ji ištiesų vardu Vienatvė.
Šilkinėse kaštonų sruogose prapuolė iškraipytas skausmas
Ir praeitis tarsi akmuo nuskendo giliose jos akyse.
Ši moteris iš šio gyvenimo jau nieko nebenori.
Tikrai gyvent šiame spalvas praradusiam sapne.