Iš to ko nėra, ko nebuvo,
negali tuksėti į širdį,
vaduoki žvaigždyne mane,
bežvelgiantį naktį į tiesą.
Neimsiu ne savo
ir tavo
pažinsiu ant rankų,
neliesdama gylio ir pločio,
aš tyliai išeisiu palietusi
lašą trupinio mažo.
Nes meilės man reikia tik kito,
kurs sapną kvėpuoja į kambarį mano,
žvaigždynus linguoja į veidą,
kad mintį pasiektų,
kad dainą įkvėptų.
Neimsiu tavęs, ko nėra,
ko nebuvo. Tik takas be pločio man vienai
paliko nueiti kur noriu,
kur mato žvaigždynai mintis,
kur taškas gyvybės.