Pakilau iš sapno - nerealaus ir tikro
Man dantis vis šiepė, portretas Stepių Vilko pikto.
O kodėl, brangusis Hesse, „Užburtoji fleita“ tau taip tiko?
Manyje, jug Jėzaus, Biblijinis pamokslas liko!
Spalvos ir vaizdai liejos atvirkščiai.
Bėgau klausti Dantės, ar tai jo kerai.
Jis man neatsakė. Tik išėjo išdidžiai.
Ar tai beprotybė? Siurrealizmas? Ar Pikaso čia darbai?
Takas vinguriavo per vaizdų tankymę,
O Balzakas šaukė: „duokit jai ramybę! „
Betchoveno nata užgrojo mano beprotybę-
Ir aš bandžiau užklaust, dar kart, jo didenybę:
„Ar tai genialumas? Ar tai prakeikimas? Ar tai vėlei prisikėlė Dali ir jo žaidimas? „