rugpjūčio 6, penktadienis. Dūmais pavirsti

pradėjome švęsti ir rūkyti jau nuo pirmadienio, kai tik nusileido lėktuvas. keletą dienų atsidžiaugėm susitikimu taip stropiai, kaip neatsidžiaugiam per du skrydžius atostogų, kuriuos gauna per metus. prieš savaitę sunegalavo mano sveikata, paskutinėmis skrydžio dienomis lankiau draugus, vaikščiojau į parduotuvę, važiavau žvejoti bei maudytis toks paliegęs, jog, vos tik pažiūrėjus anksti ryte į veidrodį, paimdavo neapsakomas šleikštulys bei dvejonės, kad šis mano pasispardymas gali būti paskutinis. miegodavau kiaurą dieną nuo aušros iki sutemų, protarpiais žiūrinėdamas senus penkiasdešimtų metų filmus bei animacijas, o naktimis alsuodavau prie pilko ekrano, bandydamas sukurti kelis sakinius, - suregzti pradžią, geriausiu atveju - parašyti porą pastraipų.
pamaniau, kančios turėtų duoti peno, tačiau, keista, - to nėra.

noras žudytis nuo neapsakomo džiaugsmo, euforijos, nirvanos, apimdavo taip stipriai mūsų mintis, jog nesurasdavome jokių kitų išraiškos būdų, kaip tik broliškai glebeščiuotis ir tvirtais kumščiais tapšnoti vienas kitam per nugarą. noras tą akimirką būti kažkuo, kas paženkliną tavo paprastą buvimą tinkamu laikų, tinkamoj vietoj, kiekvienąkart nelauktai apsupdavo mano nuomojamą mažytį vieno kambario butą su pasenusia vonia bei trisdešimt laipsnių šilumos vėsiausioje vietoje. gyvenome degtukų dėžutėje, tačiau mums tos erdvės užteko, norint tinkamai suprasti vienas kitą.

kalbėjomės apie įvairiausius dalykus, - viską, kas tik papuldavo ant liežuvio. būdami blaivesni, stengėmės per daug nedemonstruoti savo atjautų vienas kitam, tačiau vos tik padaugindavome, apimdavo begalinis noras išsipasakoti; o išsipasakojus būtinai pagirti, patarti, - bent kažką leptelti, kas užpildytų nejaukią susidariusią tylą.

vakar po paskutinio parūkymo dviese balkone, naktį girdėjau kaip kažkas tingiai kėlėsi nuo čiužinio ir pusvalandį pratupėjo tualete. „prieš akis mačiau skylę, į kurią visi tuštinasi“, balkone dalinosi įspūdžiais džonis, tyliai siurbdamas kavą. alaus ragauti, kaip jau pratę tai daryti kiekvieną rytą, neišdrįsome. Kartu su džoniu ant čiužinio miegojo I. ir paskutinėmis dienomis pradėjo labai keistai bendrauti su mumis, o po to ir šnairuoti, tartum kokius išsigimėlius, kurie nejaučia nei saiko nei ribų. stengėmės išlikti ramūs ir per daug nedemonstruoti savo įpročių.

- vėl spjaudžiausi kraujais. kurį laiką viskas buvo tvarkoj, dabar vėl susišikau, - nepatenkintas ramiai pasakoja džonis, kaskart vis neramiai pažiūrėdamas balkone, kas dedasi aplinkui.
nieko nesugalvoju jam atsakyt:

- tai susipisai. aišku…, - ramiai išdėsčiau, tuo metu bandydamas susirasti cigaretę. - rūkysim? dabar gal?

- galim bandyti. - tvirtai atsako džo, ir akimirką jį pagaunu neramiai susimąsčiusį.

stebiu kaip kieme vienas prie kito privažiuoja du automobiliai, įsijungę ilgas šviesas dienos metu ir laukia, kol kuris nors iš jų praleis vienas kitą. toks keistas incidentas „ilgosiomis šviesomis“ trunka apie tris minutes, kol nueinu atgal į kambarį susirasti grinder\'io, popieriukų bei dalykų, apie kuriuos kalbama tik „per aplinkui“; ir sugrįžtu pilnais delnais, kai tuo tarpu mašinos ir toliau stovi tartum du jaučiai, įsirėmę ragais viens į kitą, ir stebiu, kaip džonis mojuoja viduriniu pirštu vienam iš tų vairuotojų; kitame automobilyje - moteris.

- nebūtų asilas, tai praleistų tą bobą, - tartum man, tartum vairuotojui šūkteli džo. tačiau po akimirkos moteris pasitraukia ir praleidžią asilą su supuvusiu mersu… ore tvyrojusi įtampa palaipsniui išsiblaško, ir paduodu reikmenis džo. savo drebančiais pirštais džonis maigo tūbelę, kuri priklijuos mums sparnus, atims žadą, suteiks mintims peno, užpildys nuo kojų iki ausų, suras vietą mumyse, kai tuo tarpu mūsų skirtingi gyvenimai tokie juodi bei apdūmoję, - tada supranti, kad tu prieini dar kartą tas pačias ribas, kurios jau tūkstantį kartų buvo peržengtos, - peržergtos nežabotu potraukiu smilkstantiems natūraliems vaistams.

tūbelė maloniai pradeda smilkti bei kutenti smegenis, tartum kas nors prievartautų ir taip tavo pašlijusią psichiką. kalbamės apie visokius dalykus, vardinam problemas bei rūpesčius, kurie gali užklupti ateityje... po ilgų diskusijų dažniausiai niekada neprieinam problemos sprendimo pabaigos ir nuleidžiam rankas, duodami plaučiams atlikti savo užtikrintą darbą, kuriais juos tuo metu užkraunam… pradeda džiovinti gerklę, kauptis seilės nuo karčių dūmų, kurias ir toliau vienas į kitą žiūrėdami nekaltom asilo akim, spjaudom, - tartum botagu kertam ilgais susikaupusių seilių botagais į raudonas balkono grindis.

tuo metu akimirkai susimąstau, kad visas aplinkinis pasaulis, kurį skirtingai esame susikūrę, gyvendami nuolat ratu besisukantį prakeiktą gyvenimą, yra tartum skerdykla, nuolat pasruvusi tirštai raudonu krauju su nukirstomis, aplink besimėtančiomis mažų veršelių galvomis.
toks įtaigus žvilgsnis gilyn.

21: 45,
po parūkymo prieš porą minučių, tingiai barškinu per klaviatūrą, renku susikaupusias mintis ir talpinu į pilką kompiuterio ekraną. nors puikiai suprantu, kad viskas, kas buvo ir viskas, kas bus, tėra dar viena iliuzija, kuri apsėda mažiausiai du kartus per metus, periodiškai kaskasrt vis pasikartojanti, nepertraukiu minties, kaskart vis stipriau jausdamas kairės rankos tirpimą… tuo tarpu džo ilgai dirsčioja į mane, lyg norėdamas kažką pasakyti. ir tik nuleidęs galvą, suprantu, kad

aš tik paprastas dūmas, kurio išpūtęs, atgal jau neįtrauksi.