Mano motina, Marija Sanchez (dabar Malvo), gimė Meksiko mieste, „neturtingų driskių šeimoje“ - kaip pati juokdamasi sakydavo. Manęs tai nežavėjo, veikiau baiminausi, jog vieną dieną nuspręs grįžti ir pasiims mane kartu.
- Mes valgyti šunis iš badas. - pasakodavo ji, o aš vaizduodavausi, kaip ji pusiaunakčiu patylomis išsiruošdavo į siaubą keliančias skerdynes. - Tais laikais šunų buvo pilni Meksikas. - kartodavo ir kartodavo ji.
Neretai motina pasisodindavo mane ant kelių ir mokydavo abėcėlės. Vos pradėjęs eiti į mokyklą supratau, kad ji nė velnio nenutuokia, kas per dalykas ta prancūzų kalba, mat po gero pusmečio pats ėmiau ją taisyti.
- Jean, pouvez-toi m'apporter l'eau? * - prašydavo ji. Laikui bėgant ėmiau jos vengti, o kiemo draugams sakydavau, jog tai tarnaitė, tėvo parsivežta iš tolimųjų Afrikos platybių. Niekas manimi neabejodavo, mat mano motina, nors buvusi pasiturinčio prancūzų verslininko žmona, mėgo dėvėti paprastus kasdienius drabužius, o susidrovėjusi (kas atsitikdavo pernelyg dažnai) nuleisdavo galvą ir neaiškiai kažką murmėdavo, pešiodama suknelės raukinius. Iki šiol man liko paslaptimi, kaip skrybėliuotas Prancūzijos ponas, mano tėvas, susidomėjo itin vidutiniškos išvaizdos moterimi iš Meksikos šiukšlynų, nusipirko namą apšnerkštame Paryžiaus rajone, paleido į jį šią laukinę ir leido laiką skaitydamas arba kramtydamas maistą prie vakarienės stalo.
Mano smaragdas. - sakydavo jis.
Visuomet bijojau tėvo. Drūtas vyriškis, skvarbiu žvilgsniu ir grubiomis rankomis, net laisvadieniais apsirėdęs išeigine eilute. Prasižengęs ar iškrėtęs piktadarystę, bijojau pasirodyti jo akyse, nes žinojau, kad pro griežtus antakius prasiskverbusi neapykanta sukrės labiau nei pati bausmė.
Prisimenu, buvau dar visai mažytis, kuomet, suradęs baltą motinos šalį, čiupau žirkles ir sukarpiau į mažus kvadratėlius. Nupiešęs kiekvienam po šypseną, tekinas nubėgau pas motiną į sodą, tikėdamasis ją nudžiuginti. Tėvas neištarė nė žodžio. Lėtai padėjo laikraštį šalia savo sosto ir nusivedė mane į galinį kiemą. Išsitraukęs dėžutę, įžiebė degtuką. Šis, lyg paspringęs nuo sieros, kosėdamas užsiliepsnojo. Temačiau artėjančią mažytę it jonvabalis švieselę ties mano murzinais pirštais ir iki dilbio perveriantį aštrų skausmą.
- Aš neauklėju, aš – padedu. - sakydavo jis motinai ir kažkaip keistai nusišypsodavo. Iki šiol mąstau, kas siejo mus ir kas buvome vienas kitam.
Dar ankstyvais vaikystės metais supratau, jog mano nosis ne tokia kaip prancūziukų. Riesta, plačiomis šnervėmis, ji niekaip neguldavo žemyn, kad ir kiek ją bespaudaliodavau. Mokėjau kalbėti ispaniškai, ir dažnai maivydavausi prieš kiemo mergaites.
- Mi amor... Tengo una polla grande. ** - švelniai sakydavau joms, prisiminęs prie tėvo besiglaustančią motiną ir šiltą džiugesį, tomis retomis akimirkomis užliedavusį pilvo apačią.
Mergaitės žiūrėdavo mano pusėn apvalainomis akimis, greitai kvėpuodamos ir puikiai nujausdamos, kas vyks toliau. O aš šypsodavausi. Jas jaudino paslapties kultas, tas nepaaiškinamas noras viską žinoti, ir aš tuo naudojausi: iškėlęs sąlygą „nusimaukite kelnaites - tada pasakysiu“, likdavau dvigubu nugalėtoju. Vėliau, 1939-aisiais metais, Belleville rajoną užplūdus ispanams, mano kerai kaip mat išsisklaidė.
Gyvenimas Paryžiuje man patiko: aristokratiškumo dvelksmas, ornamentuoti namų fasadai ir purvas jų pašonėse kėlė įspūdį. Matyt, iš motinos paveldėjęs nevalyvą būdą, tiurkšdavausi didžiulėse klampiose balose. Nenoriai kirsdavau Haxo gatvės ribas ir niekuomet neprisidėdavau prie berniūkščių gaujos, kviečiančios į Parc de la Butte Rouge vagiliauti. Buvau atsiskyrėlis, viliojantis mergaites nekaltomis nešvanybėmis, todėl pirmos draugystės su berniukais užsimezgė tik mokyklos laikais.
Loganas buvo dramblotas, kampuotų judesių rudaplaukis prancūzas su paslaptingumo įduodančia oria laikysena, nesiderinančia su liguistai išpampusiais skruostais, man kėlusiais kreivą šypseną. Jį visuomet sekiodavo strazdanotas išblyškęs vaikigalis, vardu Tomis Belivė. Prastai siūta mėlynos spalvos eilute, sukištomis rankomis į kišenes jis atrodydavo lyg tikras dorybės įsikūnijimas. Niekuomet nemaniau, jog mūsų trijulė galėtų tapti neišskiriama.
Buvo tvankios Gegužės atostogos, kuomet miestą apleidžia drovus pavasaris ir Paryžių užgula šilta popiečio saulė. Atsimenu, tokią dieną pirmąkart slampinėjau Butte Rouge parko alėjomis. Kaštonų pavėsyje slėpėsi įsimylėję jaunuoliai, ir, tarsi jaudulio vedini, degiodavosi vieną cigaretę po kitos. Nutryptose vejose krykštavo vaikai.
Prieš keliolika metų Europą užplūdo žvilgantys automobiliai, bet Paryžiaus aristokratai manė esantys prašmatnūs tradicijų tęsėjai, todėl ponai ir damos mieliau rinkdavosi karietas, o jas tempiantys arkliai po savęs palikdavo neišbrendamas krūvas dvokiančio vidurių šiltimo, berūgstančio saulės kepinamose parko alėjose.
- Sveikas, Žanai. - išgirdau tariant mano vardą. Atsisukęs tespėjau pamatyti kreivus Logano dantis ir į mane skriejantį išmatų gniužulą.
Nieko nematydamas puoliau Logano link, šis suriaumojo lyg dramblys ir žnektelėjo ant žemės. Dar ir šiandien prisimenu, jog tik tą akimirką pastebėjau Tomį Belivė, ramiai stovėjusį šalimais, o po kelių akimirksnių it liūtą griuvusį tiesiai virš manęs. Keletą minučių vartėmės ir rėkdami galynėjomės dvokiančioje mėšlu parko pievelėje. Įtūžęs Tomis perskėlė man galvą, o aš atsidėkodamas perrėžiau kaktą aštriabriauniu akmenuku.
Koks nedoras atsitiktinumas turėjo lemti mūsų vaikiškus šėliojimus, jog mano tėvas su motina popietę leido parke. Purvini nuo galvos iki kojų ir dvokiantys išmatomis, nuleidę galvas klausėmės abejingo tėvo balso. Liepęs mums sekti paskui jį, palėta patraukė ketvirtuoju numeriu pažymėto namo link.
Aukštyn kojomis kabėjome trise: aš, Loganas ir Tomis. Kietai užveržta virvė pjovė blauzdas, tačiau didvyriškai tylėjau ir kažką mąsčiau. Neva, pasaulis aukštyn kojomis – ne toks baisus, kaip gali pasirodyti. Tegirdėjau tik tylų Tomio inkštimą.
- Kodėl taip pasielgei? - staiga paklausiau Logano.
- Kabėk sau ir tylėk. - minutėlę patylėjęs, tarė jis.
* Žanai, ar gali man atnešti vandenys? (pranc.)
** Mano meile... Turiu didelį pimpalą. (isp.)
Jei čia nebūtų kūrybinė svetainė, sakyčiau kad skaitau meistriškai išversto populiaraus XX a. vidurio prancūzų rašytojo bestselerio ištrauką. Ir labai norėčiau perskaityt visą romaną... Kažkaip atrodo, kad tolesni įvykiai turėtų rutuliotis panašiai, kaip Pragaro virtuvės vaikėzų herojams.
Tai, ką parašiau, reiškia komplimentus tau :)
Išsamiau komentuot tiesiog trūksta kompetencijos:)
O dabar skubu skaityt antrą dalį :P
Sibilė iš dalies teisi, bet tik iš dalies. Kategoriškumą "medžiojanti" - ir pati jį sėjanti. :)
Eyes, tai mano nuolatinė klaida. Tai man kartota gal dvidešimt kartų, tačiau neįsimenu, nors tu ką.
Tekstas labai įdomus, bet viso neperskaičiau, sugrįšiu vėliau ir būtinai perskaitysiu. Tiesa, nieko blogo nematau bandyme sekti kitų autorių stiliais bei idėjomis. Kaip gi kitaip mokintis? Nuo to pradedame.
P.S Kodėl po taško ir brūkšnelio dialoge rašai iš mažosios raidės? (- Kabėk sau ir tylėk. - minutėlę patylėjęs, tarė jis.)
- Kabėk sau ir tylėk. - Minutėlę patylėjęs, tarė jis.
skaitau kaip kokį XIX-XX a. pradžios romaną. taip, tai tradicinė proza, jei jau pradėtume galvoti, kas tai. bet.. romano kaip žanro istorija rodo, kad romano žanras visada vienu ar kitu būdu prisitaikydavo prie laikmečio.
žinau, tu daug skaitai, stengiesi įsisavinti kitų rašytojų stiliaus sėkmės ypatumus. bet rašydamas šitą tekstą esi labiau kritikas nei autorius, nes menine forma tarsi išskiri ir savo tekste naudoji kitų autorių stiliaus bruožus. netgi idėjas.
jeigu parašytum tokio stiliaus romaną, manau, jis galėtų būti perkamas, nes toks tekstas yra lengvas skaityti, patenkina elementarius skaitytojo poreikius, netgi leidžia nuspėti, kas bus toliau. ko daugiau reikia kokiai nors moterėlei? ir estetikos susirastų...
bet, jei žiūrėtume plačiau, tokio romano jokia šalis nepristatytų jokioje knygų mugėje kaip savito ir įdomaus. nes jis neįdomus.
tai tau pačiam spręsti į kokią skaitytojų grupę/auditoriją taikai. nei viena, nei kita nėra nei geresnė, nei blogesnė. tai tik tavo reikalas - taip lengviau? - na ir gerai.
Baisesnio komentaro, nei Aruunas, dar nesu matęs šioje svetainėje. Visiškas nesigaudymas tekste, kuriame viskas AIŠKIAI nurodyta. Plius, tai IŠTRAUKA, todėl dėl erdvės aprašymų ir etc. net neatliepsiu. O dėl Prancūzų kalbos - tau puikiai atsakė NTropija.
na jau apie pasipuikavimą tai kažkas nušnekėjo. Aruunai, o kaip teksto spalva, kaip tikroviškumas? Juk tai meninė priemonė. Jei neverstų - va tada, sutinku, pasipuikavimas :))
"Neretai motina pasisodindavo mane ant kelių ir mokydavo abėcėlės. Vos pradėjęs eiti į mokyklą supratau, kad ji nė velnio nenutuokia" - nemaloniai nuteikiantis, nekorektiškas motinos ir velnio sugretinimas.
Paaiškinti kodėl motina netaisyklingai kalbėjo būtų neprošal. Skaitytojui gali būti įdomu sužinoti ar tai kilo iš nenoro mokytis prancūzų kalbos, nesugebėjimo, laiko stokos ar kt. Su pilvo apačią užliejanču šiltu džiugesiu taip pat absoliučiai neaišku kas prie ko ir kur. "Liepęs mums sekti paskui jį, palėta patraukė ketvirtuoju numeriu pažymėto namo link". Kuo svarbus namas, pažymėtas ketvirtuoju numeriu? Kas jame yra? Šiuolaikiniam lietuviui neįprastos bausmių formos, svetimų vaikų baudimas - įdomi informacija apie 4 dešimtmečio Prancūziją. Argi ji nesiprašo detalesnio paaiškinimo? Paaiškinimų stygius kuria atotrūkį tarp rašytojo ir skaitytojo, o tai yra ne kas kita kaip rašymas sau pačiam, nesirūpinant skaitytojas supras ar ne, kaip supras.
Kokia prasmė rašyti sakinius kitomis kalbomis, o vėliau juos versti išnašose? Ar tai nėra autoriaus noras pasipuikuoti užsienio kalbų žinojimu?
Pranai, atrodo, kad neteisingai mane supratote. Visai nesakau, kad tą rapliką reiktų keisti - ji tikrai graži ir puikiai čia tinka. Beskaitant man tik pasirodė, kad trūksta mažyčio paaiškinimo, kodėl veikėjas taip kalba. Užtektų mažyčio taikliai parinkto žodelio. Bet galbūt ir nebūtina, sunku pasakyti.
Nereikėtų jaudintis dėl to, ką siųlo Obelis. Mano supratimu - te taip ir lieka: MES VAlGYTI ŠUNIS IŠ BADO. Tai nuostabiai garažu. Tai įeina į kito žmogaus charakretistiką. Iš pat pradžių, dar apie jį nieko mums nežinant.
Ar reikia aiškinti, kodėl jis NESUGEBA pasakyti KAIP TIKRAS PRANCŪZAS?
Aš tai bent suvokiu, kad TAM BUVO PRIEŽASTYS.
Taigi palaukim, kas bus parašyta ir skaitykime toliau, nors faktiškai juk jau parašyta, kodėl taip. Ir aš spėju, kad šį personažą pastoviai lydės netaisyklinga pranzūzų kalba. Panašiai, kaip Amerikos lietuvius kažkoks tai ponosės mykimas, kurio nenusikratė net prezidentas Adamkus.
Gražu ir " į galinį kiemą'. Aš ne kalbininkas, bet žinau, kad KIEMAIS buvo vadintos ir sodybos.
... Pamatęs kad tiek daug jau parašiau, nutraukiu rašymą, žagtėlėdamas:
- Tamstos, netrukdykime žmogui gražiai rašyti. Ir netgi iš jo kalbos netingėkim pasimokyti.
o mielai GMITEI pasakysiu:
Nematai, kas iš tikrųjų dar neparašyta, BETGI JAUTI, KAD BUS PARAŠYTA.
Tikrai patiko! Pradėjusi skaityti, pasijutau, kad skaitau knygą, ir norisi daugiau!
Iš pradžiu galvojau, kad tiek ir teparašysiu, bet visgi nutariau pasiknaisioti smulkmenose. Tiesiog iš geros valios :)
"- Mes valgyti šunis iš badas. - pasakodavo ji" - siūlyčiau čia įterpti kažkokį žodelį ar bent trumputį, bet taiklų paaiškinimą, kad tokia buvo jos kalba, nes dabar truputį stringa, man prireikė perskaityti porą kartų, kol supratau, kame kampas.
"į galinį kiemą" - ar čia ne vertinys? Suprantu, kad lietuviai neturi atitikmens, tad gal užtektų "į kiemą", "į kiemo kampą" ar pan.?
"- Mi amor... Tengo una polla grande. ** - švelniai sakydavau joms, prisiminęs prie tėvo besiglaustančią motiną ir šiltą džiugesį, tomis retomis akimirkomis užliedavusį pilvo apačią." - čia truputį kliūna iš logiškos pusės, gal reiktų apgalvoti, ką norima pasakyti - ar tėvui pilvas šilo, ar motinai, ar pasakotojui.
"tiurkšdavausi" - gal turkšdavausi?
"it liūtą griuvusį tiesiai virš manęs" - gal "ant manęs"?
Kadangi pasakojama pirmuoju asmeniu, labai svarbu ne tik naudotis to teikiamomis privelegijomis, bet ir nepamiršti tam tikrų įpareigojimų. Viena iš jų - visa tai, kas rašoma, turi būti perfiltruota per to veikėjo pasaulėjautą, mąstyseną, kalbėjimo būdą. Reikia įtikinti, kad viskas, kas rašoma, yra veikėjo žodžiai. Turint mintyse, kad čia pasakoja pagyvenęs vyras, man tekste kliuvo šie žodžiai arba jų junginiai:
berniūkščių gaujos (gal - vaikėzų); berniukais (ir vėl - vaikėzų, vaikigalių); įsimylėję jaunuoliai (įsimylėjusios porelės ar pan.); krūvas dvokiančio vidurių šiltimo (taip tik rašytojas gali pasakyti); pievelėje (taip senukas, manau, tikrai nepasakytų); perrėžiau kaktą aštriabriauniu akmenuku (jei jau perrėžiau kaktą, tai gal ne "aštriabriauniu akmenuku" tai norėtųsi pavadinti, o "akmeniu" ar pan.).
drovus pavasaris - o šitas labai patiko! Nusiplagijuosiu, jeigu galima :)
Patiko.
Sakyčiau, kad labai sodrus raštas. Gerai pasakojate. O romanas ar jau parašytas, ar dar tik rašomas? Šiaip ar taip, rašote gerai. Ir atrodo, kad lengva plunksna.
Sėkmės linkiu.