Jei iš tūkstančio vieną gervelę atiduočiau aš tau - Ar...?

Atsisuki ir pažvelgi už nugaros sau -
į dangų, dūžtantį nuo žvilgsnio,
lyjantį melsvu krauju -
vanduo taip su tavimi sutampa
gailesnis tampa, ir jau regis kirstum
tik supranti, sparnai seniausiai nuraminti
iš jų arba vėduoklės pagamintos,
ar išmirkytomis smalose plunksnomis rašomos naktys
auštančios akys nuo šalčio užsidengia sapnui
vos nugara paliečia patalą-
suyra paklodės žolių, tu pradedi smegti
skradžiai žemę, jei čia būtų tokios nors grūdelis
iškart išaugintum jį akmeniu,
sumaltum į dulkes, pasėtum ir vėl išaugintum
žemės krantus šitai jūrai,
kokių tūkstančius pragyvenai, jos užgimsta,
baigias ir vėl atsiranda
netgi saules praryja - vis įpūti ugnį,
ir vėl viską užlieja vanduo
ištirpdantis kraują stiklu iš dangaus
krintantį.

paskui ir vėl aš, veidrodyje, žydinčiam
nuo žvilgsnio, kažkur prasmegus
kūnu uždengiu duris,
tačiau vanduo juk visada
sau kelią randa, eina per mane,
štai dūžis, ir aš prigyju į tave,
ir mes nebeprasilenkiam, nors tu buvai prieš
šimtą saulės metų čia, o aš, man regis,
kad ir vėl gimiau.