Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Variklis, užpiltas vandens, užspringo ir vyras grūmėsi irkluodamas. Stengėsi išlaikyti valtį prieš ledinį vėją, sugrubusiais pirštais gniauždamas slidžias irklų rankenas. Jo sukritęs, siauras veidas, apžėlęs kelių dienų šeriais, tokiais pat pilkais kaip siautėjantis vandenynas, atrodė bejausmis kaip gipsinė Užgavėnių kaukė. Kai staigus vėjo šuoras išplėšė iš dešinės rankos irklą ir jis tarkštelėjęs į valties šoną prasmego putojančios bangos keteroje, išliko toks pat abejingas. Žinojo, kad pralaimėjo dar tada, kai užgeso variklis. Vėl pralaimėjo. Su niūria ramybe stebėjo, kaip valtis, kopdama į atriaumojančią bangą, krypsta į šoną. Nenoriai, tarsi atsiprašydama. Atgniaužė ir kairį delną. Žinojo, kas jo laukia. Jau buvo tai patyręs, skirdavosi tik nereikšmingos detalės. Šį kartą valtis šonu nėrė į prarają, pasipuošusią balsvomis putų juostomis, ir atslenkanti vandens siena ją apvertė kaip žaislinę.  Banga pergalingai suriaumojo ir po akimirkos siautėjančios vandens plynės nebetrikdė nereikalingi daiktai.

Vyras nebandė išnirti. Permirkę drabužiai tempė žemyn ir jis nesipriešindamas grimzdo į žalsvą bedugnę. Po vandeniu stichijų šėlsmo nesigirdėjo. Tik aidžiai tvinkčiojo smilkiniuose kraujas. Bet ir šis garsas greitai nuslops. Vyras žinojo, kad netrukus įkvėps sūraus ir šalto vandens, dar kelias akimirkas instinktyviai, jau negalėdamas pasipriešinti valiai, bandys išgyventi desperatiškai plakdamas vandenį kojomis ir rankomis. Bet bus per vėlu. Tyla tarsi derva, lėtai užlies mintis ir pojūčius. Žinojo, kad neskaudės, nors turėtų.
Ir iš tiesų, vėl neskaudėjo. Tokios buvo taisyklės.
______________________________________________


1.

Najamara užkūrė laužą ir suvyniojo tuną į aliuminio foliją. Jai patiko savuose syvuose troškinta žuvis. Iki susirinkimo reikėjo laukti dvi valandas ir ji galėjo ramiai pasimėgauti mėnesiena, laužu ir vandenyno alsavimu. Ir suvalgyti tuną, kol atvyks kiti tarybos nariai. Taip galės dar kartą ramiai apgalvoti savo argumentus.

Ji nustūmė degančias pliauskas į šoną ir padėjo tuną ant įkaitusio akmens. Tada atsisėdo šalia, apglėbusi rankomis kelius, atsisukusi į šniokščiantį vandenyną. Mėnesienoje, ties horizontu, juodavo Salos viršūnė. Najamara žiūrėjo į ją, prisimindama kiekvieną smulkmeną. Nors niekada nebuvo Saloje, „Anardos“ archyvuose buvo detali kopija. Iš viršaus Sala priminė lelijos lapą, kurio kampe, tarsi žiedas, stūksojo smiltainio masyvas, nuosprūdžių kaskadomis besileidžiantis žemyn į tankų mišką. Pačioje kalno viršūnėje, apsuptas į vidų pasvirusių uolų žiedu, tarsi juoda piestelė, stiebėsi smailus bokšto špilis. Najamara pastaruosius tris šimtus standartinių tinklamečių daugybę kartu vaikščiojo po Salos kopiją. Užmerktomis akimis galėjo pereiti nuo vieno krašto į kitą ir neklysdama kalno tarpeklių labirintu patekti į pačią masyvo širdį. Tik kopijoje bokšto nebuvo. Jį Lui Saiferis pastatė po to, kai įgijo išskirtines teises į Salos valdymą.

Išmintingasis ir iškalbingasis Lui Saiferis. Paslaugusis ir nuosaikusis. Nepamainomas „Anardos“ išorinių sistemų koordinatorius ir pareigingas ekspedicijos tarybos pirmininkas. Tokį jį visi pažinojo. Niekam nekilo nė menkiausia abejonė, kad Lui Saiferio prašymas suteikti jam išskirtines teises į Salos administravimą gali kuo nors grėsti ekspedicijai. Neįprastas prašymas - be abejo. Niekas „Anardos“ erdvėlaivyje neturėjo tokių Tinklo resursų asmeniniams poreikiams tenkinti. Netgi ekspedicijos tarybos pirmininkui tai buvo pernelyg didelė privilegija. Čia ne Žemė su kone neribotais ištekliais. „Anardos“ kiautas galėjo nešti tiek serverių, kiek leido projektiniai reikalavimai ir nė baitu daugiau. Sala vienam ekspedicijos nariui – pernelyg didelė prabanga. Lui Saiferis teigė tai suprantąs ir sakė nededąs didelių vilčių į teigiamą tarybos sprendimą, bet reglamentas reikalavo balsavimo. Ir kai balsavimas įvyko, vienintelė balsavusi „prieš“ buvo Najamara. Tik daug vėliau, kai Lui Saiferis atsistatydino iš ekspedicijos tarybos ir užsidarė Saloje, detalė po detalės atsiskleidė kitas buvusio tarybos pirmininko paveikslas. Savaime aišku, įvyko tyrimas. Savaime aišku, visa senoji taryba, išskyrus Namajarą, buvo nušalinti, jų informacinės matricos suspenduotos kol ekspedicija nuskris iki Gliese 317 sistemos. Ne trumpiau kaip šešiasdešimčiai tūkstančių tinklamečių pagal preliminarius skaičiavimus. Bausmė prilygo staigiai mirčiai su garantuotu atgimimu kitoje epochoje. Ten, kur laisvėje likę draugai ir artimieji bus nebe tie. Tik gudrusis, šantažo ir užkulisinių intrigų virtuozas Lui Saiferis, meistriškai pasinaudojęs ekspedicijos tarybos narių žmogiškomis silpnybėmis ir nuodėmėmis, liko nepasiekiamas savo Saloje. Turėdamas asmeninės erdvės administravimo teises ir išorinių sistemų koordinatoriaus įgūdžius jis pavertė Salą tvirtove, kurioje galiojo tik Lui Saiferio taisyklės. Najamara, tuo metu išrinkta naujos tarybos pirmininke, atidėjo Lui Saiferio bylą į šalį. Manė, kad neprasminga daužyti galvą į sieną, kai ją gali apeiti. Šiandien akivaizdu, kad pasielgė aplaidžiai. Valdžia suteikia ir galią spręsti, ir atsakomybę už klaidas. Arba konkurentai ją primeta. Ekspedicijos tribunolas ne jos pusėje, ten karaliauja Safizis. Dantis už dantį, gerbiama tarybos pirmininke, akis už akį... Velniai griebtų, ji buvo pernelyg atlaidi ne tik Lui Saiferiui.

Atsimerkė. Šnerves kuteno salsvas troškinamos žuvies kvapas. Ji su pagaliu nustūmė tuną nuo akmens ir atsargiai atvyniojo folijos kraštą. Iš kuprinės ištraukė lazdeles ir pritūpusi atgnybė gabaliuką. Užsimerkė ir lėtai sukramtė.
- Žalias skanesnis, - išgirdo trūkčiojantį aukštą balsą.

Neatsisukdama nusišypsojo ir atsiliepė:
- Anksti atvykai, Edi.
- Žinau tavo įpročius, - atsakė balsas, - ir gerbiu teisę į vienatvę, bet būtinai turim pasikalbėti iki posėdžio pradžios. Turiu svarbių naujienų.

Najamara atsisuko. Edis, pasirėmęs pelekais į pakrantės smėlį, žiūrėjo į ją iššiepęs snapą. Kodėl delfinų išraiška visuomet tokia klaidinančiai linksma? Edis buvo vienas iš niūriausių tarybos narių. Najamara  negalėjo suprasti, kodėl jis pasirinko būti delfinu. Delfinų gyvenimo būdas visiškai nesiderino su Edžio asmenybe. Sklandė gandai, kad jis nepriklauso nė vienai bendruomenei ir pats sau klajoja kur širdis geidžia. Lygiai taip pat sėkmingai galima būti užsisklendusiu vienišiumi pasirinkus tradicinę išvaizdą. Tačiau Edis niekada nesidalino su ja savo asmeninėmis problemomis, o Najamara nesijautė pakankamai artima, kad paklaustų. Apmaudu. Edis jai patiko, bet nedrįso pirmoji to parodyti. Su kitais vyrais jai būdavo daug paprasčiau. Tačiau intuicija kuždėjo, kad Edis, nepaisant pabrėžtinai formalios laikysenos, išliks jos sąjungininku iki pat pabaigos. Ji atsakė:
- Gerai, Edi. Bet jei neprieštarauji, aš pabaigsiu savo vakarienę kol man pasakosi.
- Žinoma, - sušvilpė Edis. Kairėje tvykstelėjo žalsvas amalas ir virš smėlio sušvito išorinių valdymo sistemų panorama. Najamara atgnybo gabalėlį tuno ir nieko nesakė. Edžiui nereikėjo jos komentarų.
- Mes nustatėm kur nusileis Lui Saiferio efemeras, -  pranešė Edis, - aštuoniasdešimt penkių procentų tikimybė, kad tai trečioji konsolė.

Najamara užsimerkė. Po akimirkos vandenyno pakrantė ištirpo ir ji pasijuto kybanti milžiniškos, apskritos salės palubėje, blankiai apšviestoje melsvų avarinių prožektorių. Iš tiesų, suploto elipsoido pavidalo patalpa neturėjo nei lubų, nei grindų, nei sienų. Visas salės paviršius, nusėtas chaotiška prietaisų, liukų ir komunikacijos įvadų mišraine, buvo avarinės „Anardos“ valdymo sistemos dalis. Lui Saiferio valdos. Čia ir prasidėjo krizė.

Ji įsakė sufokusuoti vaizdą į tinklo serverių valdymo sistemos sektorių ir trumpam užgniaužė kvapą nuo greičio, kuriuo nuskriejo įstrižai salės. Sustingo keliolika metrų virš „grindų“. Tūkstančiai išorinių komunikacijos portų, surikiuotų darniais punktyrais, tarpuose valdymo konsolės. Ir vienišas „aštuonkojis“ efemeras, nenatūraliai pasviręs ant vieno čiuptuvo. Sidabriškai pilka efemero spalva beveik nesudarė kontrasto techninio aukšto fonui, ir jeigu nežinotum, kad po dvidešimties sekundžių Žemės geologiniu laiku jis nusileis ant vienos iš trijų artimiausių valdymo konsolių, atrodytų, kad jis toks pat negyvas, kaip ir visa salė. Iki Lui Saiferio diversijos Najamara retai susimąstydavo, kaip atrodytų laiko reliatyvumo iliustracija, o pastaruosius keturiolika tinklamečių ji kiekvieną dieną tai matė. Tinklo metams bėgant efemero greitis sumažėjo iki septyniasdešimties centimetrų per tinklo dieną. Iki artimiausių valdymo konsolių liko penki metrai. Arba savaitė Tinklo laiku. Arba dvidešimt sekundžių geologiniu Žemės laiku. Ir visus keturiolika tinklamečių jie galėjo tik bejėgiškai stebėti Lui Saiferio pasiųsto efemero kelionę per „Anardos“ techninio aukšto perimetrą. Idiotiškai reliatyvu. Tarytum regėtum iki beprotybės lėtai skriejančią kulką, žinotum, kad ji po geros savaitės pataikys tau į smilkinį ir neturėtum nė menkiausių galimybių pasukti galvą į šoną.

- Kaip nustatei, kad tai trečioji konsolė? – paklausė Najamara.

Kvailas ir tuščias klausimas, atsakymą žinojo ir pati, tačiau Edis kantriai atsakė:
- Inercija. Suartėjimo trajektorija šiandien tapo neoptimali pirmosios konsolės atžvilgiu. Efemeras dar turi galimybių optimaliai pasiekti antrąją, tačiau skaičiavimai rodo, kad taikinys yra trečioji.
- Taigi, trečioji? Vadinasi, mums nereikia baimintis visiško sistemos perkrovimo, tu tai norėjai man pranešti, - spėjo Najamara.
- Ne, ne tai. Pasiekęs trečiąją konsolę Lui Saiferis galės pakeisti Tinklo taisykles. Tai užtruks, tik mes nežinom kiek laiko, nes nežinom, ką jis ketina keisti. Tačiau jis bet kada gali pasiekti pirmąją konsolę, tik prie pirmosios užtruks ne mažiau kaip Žemės geologinį pusvalandį, kol sugebės pakeisti bent vieną taisyklę. Jeigu jis darys daugiau pakeitimų, mes turime laiko į Tinklo išorę pasiųsti savo efemerą.
- Mes galėjom pasiųsti savo efemerą prieš keturiolika Tinklo metų, - pastebėjo Najamara.
- Vis tiek nebūtumėm spėję pavyti Lui Saiferio. Be to, tai galėjo jį išprovokuoti perkrauti sistemą, - kantriai priminė Edis. Najamara prieš keturiolika tinklamečių pati palaikė šį argumentą.
- Tai buvo klaidingas sprendimas, Edi. Aš padariau dar vieną klaidą.
- Mes  visi taip nusprendėm.

Techninio aukšto panorama išbluko. Najamara atsisuko į delfiną:
-Ar tai viskas?
- Taip.  Ši informacija tau naudinga. Kad ir kokius argumentus jau turi, gali ja pasinaudoti. Kol kas niekam apie tai nepasakosiu, skaičiavimus atlikau pats, niekas daugiau nežino. Turi laiko pasiruošti, kol kas nors kitas tai padarys ir informuos Safizį.
- Ačiū, Edi, - tyliai padėkojo Najamara. Neišdrįso pasakyti daugiau, nors Edis dar kelias akimirkas tarytum laukė, žiūrėdamas į ją. Tada vikstelėjo uodega ir nusliuogė atgal į vandenį.

Žuvies jau nesinorėjo. Najamara suvyniojo foliją ir įsidėjo į kelioninį krepšį. Tada įmetė daugiau šakų į laužą ir vėl atsisėdo veidu į vandenyną.


2.
Safizis leidosi kabindamasis rankomis į berželius, tankiais guotais styrančius akmeningoje skardžio sienoje. Kaip ir planavo, jį išmetė netoli susirinkimo vietos. Vilkėjo tais pačiais kiaurai peršlapusiais drabužiais ir sliuogiant žemyn nemaloniai žliugsėjo batuose. Atrodė išvargęs, netgi ligotas. Pilkais šeriais apžėlęs veidas ir giliai įsodintos siaurame veide akys darė jį panašų į jėgų netekusį žveją, kuriam po laivo katastrofos liko tik nudrengta ziuidvestė.

Nusileidęs sustojo atsikvėpti. Tolumoje mirksėjo oranžinis taškelis, susirinkimo laužas. Tikėjosi atvykti paskutinis, bet ne per daug pavėlavęs, kad kitiems tarybos nariams neįgrįstų laukti. Najamara, kaip visada, pasirodys pirmoji ir sutiks kitus, tikėdamasi su kiekvienu šnektelėti atskirai. Užsispyrusi kalė.

Atsistojo ir ištiesęs pečius tvirtai nužingsniavo. Pasiekęs krantą nusiavė batus, išpylė vandenį ir basomis nuėjo kietai suplūktu smėliu, abejonių nekamuojamo žmogaus eisena.

Laužą priėjo pavėlavęs nei per daug, nei per mažai. Būtent tiek, kad visi atkreiptų dėmesį. Pokalbis nutrūko, kai jis prisiartino ir sustojo. Najamara linktelėjo į jo pusę ir pasisveikino:
- Teisėjau Safizi.
- Pirmininke Najamara, prašau atleisti už vėlavimą. Draugas Darijau, profesoriau Sulukano, kapitone Dovydai, profesore Rupert, kolega Edi, - Safizis linksėjo, akimirką pažvelgdamas kiekvienam į akis, - tikiuosi, kad nepraleidau nieko svarbaus.
- Mes dar nepradėjom posėdžio, teisėjau, - už visus atsakė Najamara, - laukėme jūsų, sėskitės.
- Ačiū, pirmininke Najamara, - atsakė Safizis ir nusilenkęs atsisėdo tarp impozantiškos Rupert ir Edžio, kuris net tarybos posėdžiui nesiteikė pakeisti išvaizdos ir iki pusės paniręs vandenyje rymojo pasirėmęs pelekais į pakrantės žvirgždą.

- Profesoriau Sulukano, pradėkime nuo jūsų, – kreipėsi Najamara į savo tautietį.

Jis pakeitė taryboje Lui Saiferį ir niekas jam to nepavydėjo. Tačiau Sulukano stebėtinai lengvai susidorojo su pirmtako palikimo keliama įtampa. Jo, rodos, niekas niekada neerzindavo ir jis pastaruosius tris šimtus penkiasdešimt tinklamečių lygiai taip pat flegmatiškai elgdavosi tiek susidurdamas su kolegų spaudimu, tiek su pripažinimu. Jis buvo neutralumo ir susitaikymo su faktais įsikūnijimas.

- Aš, tiesą pasakius, neturiu ką pasakyti, - mieguistai atsakė Sulukano, susidėjęs rankas ant pilvo. Apsirengęs margu kimono, skustu viršugalviu ir ryškėjančiu pilvuku, atrodė kaip susiruošęs pokaičio, patvirkęs viduramžių šogunas, - mano komanda vis dar laukia, kol Lui Saiferio efemeras teiksis atskleisti savo šeimininko planus. Tuomet aš turėsiu ką pasakyti.
- Kaip visada, - nepatenkinta pakomentavo Rupert, - keturiolika metų tavo komanda vis dar laukia. Ar žinai, Yoto, kiek šiandien įvyko savanoriškų suspendavimų „iki pareikalavimo“?
- Manau, Dange, kad klausimas skirtas ne man, - mandagiai atsakė Sulikano, - įgulos psichologinė būsena jūsų sritis.
- Įgulos psichologinė būsena, drauguži mano mielas, yra tavo neveiklumo pasekmė. Žmonės nežino ko laukti iš Lui Saiferio, todėl renkasi tai, kas jiems aišku – miegą prieš negandas. Šiandien Amžinojo Miško domene susispendavo šimtas devyniasdešimt gyventojų, tiek pat, kiek iki šiol per keturiolika metų. Jau dabar aktyvios įgulos skaičius sumažėjo dešimčia procentų ir per likusią savaitę, mano komandos skaičiavimais, neteksim iki septyniasdešimties procentų įgulos! - pakėlusi antakius ir toną išrėžė Rupert.  Jos masyvus kūnas grėsmingai palinko į Sulukano pusę, tačiau mažajam flegmatikui tai, rodėsi, nepadarė jokio įspūdžio.

Jis tuo pačiu mieguistu tonu taikiai atsakė:
- Būrimas iš kavos tirščių nėra mano kompetencijos sritis, Dange.
- Sulukano teisus, - Rupert visu kūnu pasisuko į jos kairėj sėdintį Safizį. Šis, nelaukdamas jos protestų, tęsė toliau, įsmeigęs akis į Najamarą, - ne profesoriaus Sulukano pareiga rūpintis įgulos psichinės sveikatos būkle.  Juo labiau, vadovauti krizės valdymui. Problema kitur, ir aš pastaruosius kelis tinklamečius ne vieną kartą bandžiau atkreipti tiek tarybos, tiek gerbiamos pirmininkės dėmesį į augantį įgulos nepasitenkinimą. Pirmininke Najamara, ekspedicijos tribunolas vakar galų gale surinko pakankamą kiekį įgulos prašymų paleisti tarybą dėl nekompetentingo krizės valdymo. Tribunolas, suprasdamas, kad visiškas tarybos išformavimas likus savaitei iki Efemero kontakto su kuria nors valdymo konsole, būtų blogas sprendimas, svarstytų jūsų atsistatydinimą kaip kompromisą. Esu įpareigotas perduoti šią informaciją tarybai ir jums asmeniškai. Neslėpsiu, kompromisas man atrodo logiškas ir aš rekomenduosiu tarybai palaikyti tribunolo iniciatyvą. Jūs, pirmininke, turite galimybę atsistatydinti savo noru ir nelaukti tarybos balsavimo. Tokiu atveju tribunolas atsižvelgtų į atsistatydinimą kaip į lengvinančią aplinkybę.

Ataka buvo gerai apskaičiuota. Įsivyravo nejaukti tyla, nors visi tarybos nariai jau anksčiau žinojo apie tribunolo rekomendaciją. Taip pat žinojo, kad sprendimas iš esmės yra Safizio užkulisinės veiklos rezultatas. Visi laukė šio posėdžio kaip Najamaros ir Safizio metų metus besitęsiančios dvikovos atomazgos. Neaiškus buvo tik jėgų pasiskirstymas. Visi žinojo, kad Edis Najamaros pusėje ir kad profesorius Sulukano neišvengiamai bus neutralus. Darijus, Dovydas ir Rupert apie savo lojalumą vienai ar kitai stovyklai iki šiol niekuo neišsidavė. Tik niekas nesitikėjo, kad Safizis smogs pačioje posėdžio pradžioje ir nuščiuvę laukė, ką atsakys Najamara.

Ji mintyse suskaičiavo iki penkių ir išgirdo save ištariant:
- Atsistatydinti neketinu.

Safizis su užuojauta veide nusišypsojo:
- Najamara, neskubėk. Mes galim tau duoti laiko kelias valandas pagalvoti. Suprask, kuo rizikuoji, jeigu nuspręsim, kad tavo pašalinimas iš ekspedicijos tarybos yra vienintelė išeitis norint išvengti chaoso „Anardoje“.
- Suprantu, kuo rizikuoju aš, Safizi, - atsakė Najamara, - tačiau tu nežinai, kuo rizikuoji susidorodamas su manimi.
- Atsargiau, Najamara, - Safizio akys dvelktelėjo šalčiu, nors užuojauta veide neišnyko, - neperlenk lazdos. Gali būti, kad nesuvoki padėties rimtumo. Pasinaudok mano patarimu ir pagalvok.
- Aš neturiu apie ką galvoti.
- Ką gi, - plekštelėjo delnais į kelius Safizis, - jeigu toks tavo sprendimas, tarybai belieka nuspręsti tavo likimą. Gaila, maniau, kad esi išmintingesnė.
- Aš turiu tarybai kontrapasiūlymą, - nusuko žvilgsnį nuo Safizio Najamara. Ji lėtai apžvelgė visus tarybos narius, praleisdama Safizį.
- Manau, kad tau per vėlu ką nors siūlyti, - valdingai atsakė Safizis.

Jis atsistojo ir norėjo pratęsti, tačiau, Najamara, nekreipdama į jį dėmesio kalbėjo toliau, stengdamasi, kad nevirpėtų balsas:
- Lui Saiferio Efemeras juda link trečiosios konsolės. Aš žinau, kaip mes išsiaiškinsim, kurią taisyklę jis ruošiasi pakeisti ir kaip užkirsti jam kelią.
2010-08-04 21:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 17 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-02 03:32
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-02 18:04
Dvasių Vedlė
Nu jo, per viduriuką apie tuos tinklamečius ir efemerą - tai beveik nieko nesupratau. Gal šiek tiek paprasčiau reikėtų? :) Bet šiaip, įdomu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-17 23:29
Jugo_Džiova
Skaitydamas pirma pastraipa jau maniau kad cia bus "Flaxas ir jura" :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-17 19:29
Damastas
Skaitytojui nelabai aiskios gresmes, todel, man regis, momentais, gali susidaryti audros stiklineje ispudis. Kazkodel manau, jog, net didziausiam technofilui cia truputi perdaug info.
Patiko keli epizodiniai bandymai rasyti aukstesnio lygio dialogus.

- Sulukano teisus, - Rupert visu kūn...
Po "teisus" reikejo det taska ir varyti is naujos eilutes. Bet siaip neblogai. Buvo kazkiek visai stipriu akimirku, nors ypatingos intrigos, tiesa sakant, nesukele.Turbut vis todel, kad kazkurios informacijos buvo padauginta, o kitos pataupyta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-09 11:48
Aurimaz
Sunkus darbas, bet bandysiu laikytis.Tik nepažadu, kiek ilgai...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-06 19:50
Flax
Bet iš tiesų tai aš galų gale vis vien įdėsiu neskaidytą, kai artės prie pabaigos. Taip, kaip ir turėtų atrodyti ir skaitytis, vientisai. Gabalvimas skirtas nešokiruoti skaitytojų naujo kūrinio apimtimi.

Tokios taisyklės :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-06 16:48
Meškiukas
Prisipažinsiu,man asmeniškai, kažkur teksto vidurys pasirodė per daug "sunkus". Pati pabaiga suėjo skaniai, o iki tol  buvo susidaręs įspūdis, kad sėdi kartoniniai žmonės ir pagal eilę šneka iš popieriaus. Laimei, tas pojūtis į pabaigą visai išnyko.

"Blogai" (?) tas, kad nepratusiam ir nelabai mėgstančiam tokį gana sudėtingą pasakojimo būdą, noras mesti nebaigus skaityti, yra gana didelis. Žinoma, tavo gerbėjai tai ne motai ir ragins net nebandyti keistis, tačiau žiūriu kaip pašalinis vartotojas, sunkiai virškinantis tokį "techniškumą" (kai tekstas būna gana sudėtingas, tarsi tanko techninių parametrų žurnalas).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-06 00:24
Valkas
Nepaisant to, kad stilius komerciškėja, Flaksas lieka ištikimas kiberpankui. Gerai. Ganėtinai įdomi tema - tiesą sakant neprisimenu, kad kažkas tokio pobūdžio kur nors būtų girdėta, nors atskiri elementai ir nestebina.
Mano nuomone teksto pradžiai teko per didelė informacijos apkrova, bandantis susigaudyti kas kame skaitytojais dar ir turi gilintis į veikėjų intrigas, o tai sunkina skaitymą. Manau bent pusę šios dalies galima buvo palikti supažindinimui su pasauliu, o į istoriją įvedinėti atsargiau, lėčiau, kartu darant ją netikėta. Tačiau ir toks strugackiškas sprendimas nėra blogas - net savotiškai įdomu, kabina.
Pritariu Omniai dėl štampų. Galima buvo sugalvoti kažką originalesnio - dabar veikėjai primena pigų holivudinį seralą, kur būtinai bus porelė kinų, vienas kitas juodaodis, dvi gražios merginos (viena jų skirta pagrindiniam veikėjui, kita - intrigai sukelti) ir tuzinas vienodai spalvingų, todėl visiškai neįsidėminčių asmenybių. Tad ties veikėjų modeliu reikėjo dar šiek tiek padirbėti. Kita vertus - mes juk nežinom, gal tik toks išpildymas neprieštarauja Flakso sukurtai pasaulio vizijai.
Iš manęs vis tiek penketas. Abejoju, ar tokiam pačiam įvertinimui temps antra dalis, tačiau dar pažiūrėsim.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-05 07:18
omnia_mea
Na va. Yra apie ką kalbėti. Velnias, ir vėl neišvengiamai uzurpuosi to kito (nuo geriausių) sąrašo viršų, pamažu išstumdamas Aurimą. Įvertinau 5 – nes ką daugiau galėtum taip vertinti?

Bet, o Tru Flax, štampai, vardai? Atsisakydamas literatūrinio savitumo prarandi savitumą. Lieka gerai sukaltas nenaujas malonus pirmam žvilgsniui baldas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą