Drugelis

Aš  kambaryje. Įstrigau čia. Atsitrenkiu į langą ir niekaip negaliu ištrūkti. Mane baugina uždara erdvė. Noriu skristi. Nekenčiu būti uždarytas tarp keturių sienų. Man liko tiek nedaug laiko, o pasaulis toks didelis. Sparneliais plazdu vis greičiau ir stipriau. Beviltiška. Dusina šis oras, bet neprarandu vilties. Aš ištrūksiu, tegul visi tai žino! Niekas manęs nesulaikys.
Tamsa. Tai Jos delnai nejučia apgaubė šiluma ir ramybe. Pro mažą tarpelį pamatau dangų. Ne, tai juk Jos akys. Tokios žydros ir atviros, nieko neslepiančios, bet kartu ir paslaptingos. „Nebijok, mažyti“-sušnabždi. Drėgnomis lūpomis pabučiuoji mane. Ar aš sapnuoju? Nejau iš tiesų galima jaustis taip... Ji apkerėjo mane. Tavo švelnios rankos pamažu atsiveria. Atidarai langą. Tu nori mane paleisti. Leidi man išskristi, palikti Tave. Tai per sunku. Negaliu išsižadėti viso pasaulio, dėl Tavęs. Dar tiek daug reikia suspėti! Jos akys blizga. Neleisiu Tau verkti dėl manęs. Aš lieku. Jos veidą nutvieskia pati gražiausia šypsena pasaulyje. Bet matau ir baimę. Ji bijo mane prarasti. Aš Tavęs niekada nepaliksiu. Niekada...
Rytas. Skaičiuoju juodas, ilgas blakstienas. Bučinys blakstienomis, vadinamas „Drugelio bučiniu“. Tikriausiai todėl, kad jis toks lengvas ir artimas. Tu tokia graži. Pajuntu, kad mane apleidžia jėgos. Nejau viskas, aš mirštu? Tačiau nesigailiu, kad iškeičiau ryto rasą, į Tavo drėgnas ir gaivinančias lūpas. Vėjas niekada nemokės glamonėti taip, kaip Tavo rankos. Ir nešnabždės taip, kaip Tu. Jokios ryškiausios ir kvapiausios gėlės, nesvaigins taip, kaip Tu. Jos nublanksta prieš Tavo šypseną. Jei galėčiau rinktis, ilgą gyvenimą be Tavęs, ar akimirką su Tavimi, dabar man net nekiltų abejonių. Jokia saulė nedega taip karštai, kaip liepsnoja mūsų meilė. Tu pramerki akis. Nuskęstu jose amžiams...