Jausmų anoreksija

Ji įėjo be gailesčio, juodas nebūties geismas pervėrė akis.
Jos krūtys spoksojo į naktį it nuo kūno nepriklausomos  liūdnos esybės,
Nukramtytos lūpos priminė tos nakties klajones,
Sutaršyti plaukai ir į tamsą žvelgiančios akys, neleidžiančios atsipeikėti.

Šaltis it kokia aistringa klajoklė, neapleidžiantis mano kūno,
Nenustygstantis  saulės spyglių dilgčiojimas.
Karšti įspaudai  odoje ir iškrypėliškas  jausmas it bučiau mylėjęsis su gamta,
Atėmęs dangaus ašaras, paukščio  plunksnas ir saulės skaistumą.

Išvystu basakoję deivę, bėgiojančią po dangaus nubūčiuotą žolę,
Besiartinančią prie mano  iškreipto atvaizdo veidrodyje.
Jos akys be gailesčio žvelgia į žmogystą,
Atėmusį iš aklosios saulėlydžio spalvų gamą.