Šią naktį pajutau, kad po truputį senstu,
Siela paseno kartu su manim,
Ir jeigu dar kelis metus ištempsiu,
Tai būsiu tinkamas tik atskirom dalim.
Nereiks važiuot darban kasdieną,
Šiltų kurortų, gydomų vonių,
Bet kaip tada atjaunint savo sielą?
Kur nusipirkti man tokių vaistų.
Takais jaunystės, skersgatviais keliauju,
Paskui mane kulniuoja siela tingiai,
Bet pasirodė man, kad ji slapčia sukčiauja,
O jos senatvė - nieko ypatingo.
Ištrauksiu aš odinį kelnių diržą,
Ir kaip čigonas imsiu sielą plakti,
Kad netingėtų kol dar kūnas dirba,
Ir nedarytų man gėdos šią naktį.
Matau, kad Prozerpina nesuprato ką norėjau pasakyti šitam
satyriniam eilėrašty.Čia ne apie kūną ir sielą,o apie
"Oblomovus".Būna ir jaunam kūne sena siela.Man atroda, kad tema ir šiandien aktuali.
ritmas nesudėtingas, monotoniškas, nuobodus. negirsiu nei minties, nei jos raiškos. visų pirma, kas čia per nuo Dekarto užsilikęs radikalus kūno-sielos dualizmas? nesiplėsiu ta tema, kadaise prirašiau visą kursinį, bet o jūs pamąstykit, nepriimkit visų tradicinių pažiūrų taip už gryną pinigą. siela (sąmonė) per kūną reiškiasi, jie glaudžiai susiję ir nėra kažkokie antipodai. o mintis apie jauną sielą sename kūne ir pan. yra baisiai nuvalkiota.
kas dėl eilėraščio formos - ji pernelyg paprasta, banalūs įvaizdžiai, nieko dialektiško, dviprasmiško, kas atvertų erdvę poezijai.
Galėčiau atsakyti Vinco Mykolaičio - Putino eilėmis, kur surasti tą jaunystės liepsną.
"Jei tu savy,
savosios saulės neturi,
Aš veltui šildyčiau ir šviesčiau
Aplink glūdės naktis
Tamsi
Niūri."
Giriu už minties raišką, už rimą, kas svarbu eilėraščiui.
O aš norėjau paklausti
Su kuo Jūs susitapatinate, su siela ar kūnu? Gal jai nereikės jokių vaistų, kai priimsit ją kaip savą. Būna juk, kad dėmesio pritrūksta :)