Kitais metais

Neduos galvot rimtai
tas klegesys -
mintis per vasaras išpukštęs,
bet soduos
obuoliai už tai
į žemę muša kas minutę.

Pavasariai dar bus,
pilkieji debesys dar bus.
Kranai, klevai
ir putinai,
o kitais metais -
nauji namai ir medžiai -
žaižaruojantieji pradžiai.
Prieš saulę
sukinėjęs nuostabus -
rugsėjis ir aukso medžiai,
bet jos nebus...

Su medžiais, paukščiais,
lyg apelsinai -
saulės dar nubus.
Šilumvežiai,
su garvežiais šiltais nubus
ir išsiskleis
žieduos ir pumpuruos
pavasaris neapsakytas,
lyg senas senutėlis
gegužio mėnuo pro lapus,
su marškiniais užgimęs -
naujas rytas,
bet jos nebus...

Nubus
geltonos gulbės ant vandens.
Saulės, žvaigždės
visiems apskritos
ir reikalingos
ir princai, pasakos
karališkam mieste gyvens,
ir saulės šuliniuos,
be dugno
girgždins linges.

Prie lango
šalnos parimos,
kada, net žemė jaučia
savo svorį.
Tas paukščių klegesys.
Tiek šilumos
ir tas širdy -
pritvinkęs klyksmas
- Gyventi noriu,
apsvaigti noriu.