kai pats save išduodi

Ir bėga pavėjui mintys
sudrumstos ramybės
Ir bėga rūgiu laukais
mano viltys
gyvenimas jau pranyksta.
Ir bėga, bėga
mano laimė
pas kitus
į namus
pas visus
ir skauda,
skauda man širdį
gerklėj įstrigęs
didžiulis gumulys
ir verkia
verkia mano akys...
sušlapę skruostai
sušalusios tos lūpos.
Nes viskas bėga, net sielą
ištrūkti jau panoro