Vieta, pakeitusi mano gyvenimą. (I)

Laimė - toks dalykas, ateina ir praeina. Persmelkus lyg stiprus vėjo gūsis, iki pat pirštų galiukų, keliauja pas kitus, išsineša tai, kas teikė džiaugsmą, bei rodė gyvenimo prasmę. Tuomet, tolsta. Tolsta vis tolyn ir tolyn, kiekvieną sekundę, minutę ir valandą, kiekvieną dieną, mėnesį ir metus, tol, kol viską pamiršę, ar bent palikę praeities šešėlyje pradedame gyventi vėl. Kol sugebame susiimti ir siekti naujos laimės,, bangos‘‘.


-Praėjo.

-Jau buvau ne juokais išsigandusi, - su giliu atodūsiu ištarė mama. Tie tave kamuojantys silpnumo priepuoliai  ne juokais mane gąsdina.
-Nesijaudink, viskas bus gerai.
-Taip, tu tai kartoji jau pastarąsias dvi savaites. Kol neapsilankysi pas gydytoją, negalėsiu ramiai miegoti.
-Man jau laikas, pavėluosiu! - šūktelėjau lėkdama pro lauko duris ir jos užsitrenkė, visiškai nutraukdamos šį nemalonų pokalbį.

Oj, mamyt, kad viskas būtų taip lengva kaip atrodo tau. Kad tai tikrai būtų saulės smūgis, gripas ar šiaip paauglystės simptomai. Galų gale, kad kažkoks paikas daktariūkštis suprastų tai, kas man darosi. Kad jo keletas prakeiktų tablečių ištrintų iš mano galvos tas nesąmones, kurias nuolatos regiu, jau pastarąją pusę mėnesio.
Juk ir apsilankius pas jį, apskritai, tiesiog nesugebėčiau to jam paaiškinti. To jausmo, kuris mane užlieja atsidūrus tam tikrose, keistose Vietose.
Kur staiga, net nespėjus mirktelėti, pasijuntu tokia silpna, tokia bejėgė, niekaip negalinti pasipriešinti. Mane pradeda kratyti drebulys. Kojos rodos traukiasi, rankos gniaužiasi į kumščius, tačiau tai ne pykčio proveržis ar agresijos ženklas. Jaučiuosi tokia trapi, jog visas kūnas traukiasi į kamuolėlį, lyg pikčiausias žvėris iššieptais dantimis ir agresija degančiomis akimis būtų įspendęs mane, it grobį, į kampą, ir bet koks, dulkeles sujudinantis krustelėjimas, galėtų mane pražudyti.
Dabar, supratusi nuo ko tai priklauso, stengiuosi vengti tų vietų, tačiau kiekvieną dieną jų atsiranda vis naujų. Bijau išeiti iš savo rutinos, savo kasdieninių pilkų takelių, nes bet kuris nukrypimas gali Tai sukelti ir vėl. Rodos šios žudančios vietos niekada nesibaigs, nes kiekviena diena priverčia mane atrasti vis naują.
Tiesa, nors vietos atsinaujina ir keičiasi, tačiau ta, mane persekiojanti žmogysta, kuri kas kart kelia man tokį siaubą, visada ta pati.
Tą šlykštų, iškreiptą veidą, pažinčiau ir dieną ir naktį, prireiktų tik mestelti akį, užuosti jo dusinantį kvapą, išgirsti bent žodį, ištartą tuo atšiauriu, stingdančių balsu, ir aš žinočiau, kad tai jis.