Taškelis Tolyje

Iki šiol atsimenu ir tikriausiai dar ilgai mintyse regėsiu tą nuostabią popietę, kai vienui vienas pajūriu netoli Palangos ėjau pakrante. Buvo vėlyvas pavasaris, gražus lengvai šiltas oras glostė jausmus, tačiau dar ne tas, kuris į pajūrį atgena minias triukšmingų, erzinančių poilsiautojų. Auksiniu paplūdimiu tąkart ėjau visiškai vienas, negalėdamas patikėti tuo, kad Lietuvoje, turinčioje tokį mažytį ruoželį jūros, šitokia palaima įmanoma. Taip eiti visiškai vienam, lyg negyvenamoje saloje, kur, kiek akys užmato, nei priekyje, nei už nugaros nematyti nei vieno gyvo žmogaus, jau vien savo niekinga egzistencija primenančio kažkur šurmuliuojančią civilizaciją.

Žingsniavau šalia pat vandens ir mažytės bangelės, dar tebealsuojančios žiemos prisiminimais, savo geliančia vėsa retkarčiais įgeldavo mano basas kojas. Nuo nesibaigiančio skubotumo, triukšmo, chaoso ir kitų bjaurasčių, kurias šiuolaikiniai žmonės išdidžiai vadina „darbu“, „užimtumu“, „iššūkiu“ ir kitais įmantriais, jų pilką kasdienę beprasmybę pateisinančiais žodžiais, pavargęs mano protas tarsi į gaivinantį liūną smego į šio laikinai visų pamiršto kampelio prieglobstį. Aš buvau visiškai vienas visame ilgame pajūry, o aplink mane, kiek akys užmato, driekėsi tamsios jūros ir geltonų kopų toliai su tokiais pat atsiskyrėliais, arčiau vandens nedrąsiai pasislinkusiais pavieniais pajūrio medeliais ir krūmokšniais. O jei atvirai, kad ir kiek belaužyčiau savo vargšę galvą, vis tiek nesurandu tinkamų žodžių aprašyti tą beprotišką palaimą, kurią išgyvenau tą dieną, kai šitaip apsvaigęs, mėgaudamasis didinga vienatve, giliai paskendęs dar tolimesnėse nei jūros platybės mintyse, nejausdamas laiko nei atstumo, tiesiog ėjau ir ėjau...

Yra toks fizinis jausmas, dažniausiai nutinkantis vasarą kai dėvime atvirą avalynę. Visai mažytis, dažnai net nepastebimas nieko vertas akmenukas, kažkokiu tai būtų patekęs į batą priverčia suklupti, sustoti ir su didžiausiu nepasitenkinimu nusiavus taip kruopščiai užsagstytą apavą, iškratyti neprašytą įsibrovėlį lauk. Panašus jausmas, tolydžio kylantis susierzinimas mane netikėtai užklupo ir tada, kai, jau visai įtikėjęs rojaus užkariavimu ir pamiršęs kažkur tebeegzistuojančią žmoniją, tolumoje, dar tik mažytį taškiuką, išvydau žmogaus figūrą. Tenai, tikriausiai, toks pat nuo pasaulio bėgąs pavargėlis, o gal naivus svajotojas artėjo į mane... Bet jo motyvai ir dvasinė būsena tąsyk manęs nė trupučio nedomino. Net jei pasaulyje egzistuotų tūkstančiai į mane panašių sielų, tuo metu aš labiau už viską troškau, kad visos jos išnyktų nuo žemės paviršiaus, kartu nusitempdamos ir visas kitas, nepanašias ir atgrasias sielas. Jau pats pašalinio žmogaus įsibrovimas į mano pasaką buvo savaime erzinantis, viską gadinantis, meistriškai nutapytą drobę tepliojantis dalykas.

O žmogaus siluetas, tas bjaurus taškelis vis ryškėjo, nelyginant smulki muselė sriubos puode, kuri, kaip vėliau paaiškėja, nėra prieskoninė žolelė. Viskas! Netikėtai atrastas malonumas, kurio egzistavimu iki tol nebūčiau patikėjęs ir kuriuo, tikriausiai, nesivaržydamas būčiau mėgavęsis dar bent kelias valandas iki, turbūt, alinančiai pavargčiau ir be kieno nors pagalbos savo jėgomis nepajėgčiau sugrįžti atgal, buvo nebepataisomai sugadintas. Patirta palaima subliūško kaip pradurtas balionas ir aš ėjau suraukęs antakius, atvėpęs lūpą, mintimis tegalėdamas keikti iš nežinia kur įsibrovusią žmogystą.

Ak, koks vis dėlto keistas ir daugiasluoksnis yra žmogus! Ir kaip giliai mus besužalotų gyvenimas, kiekviena mūsų esybės dalis skirtingose situacijoje sureaguoja vis kitaip. Taip ir mano, tąsyk jau pradėjusio siųsti pasauliui eilinius prakeiksmus, staiga dingusi nuotaika lygiai taip pat nejučia pasitaisė, kai, atstumui mažėjant, ėmė aiškėti, kad įsibrovusi žmogysta yra mergina, sprendžiant iš peizaže vis labiau ryškėjančios figūros, netgi ir labai graži.

Jau sakiau, kad man sunku aprašyti palaimą, į kurios gelmes mane buvo nubloškusi magiškos gamtos stichija. Bet dar sunkiau būtų ją palyginti su vis labiau ryškėjusiu merginos paveikslu, kuris, tos pačios, tačiau šįkart slėpynes žaisti sumaniusios gamtos galia žadino keistai malonų estetinį susidomėjimą. Žinoma, merginos sutikimas pats savaime nieko nereiškė – ji priartės, galbūt abejingai pažvelgs ir praeis, išsisklaidydama kaip dykumoje trumpam pasirodęs miražas. Po valandėlės tikriausiai nė neprisiminsiu, kad šioje pasakoje buvau ją sutikęs. Tačiau kol kas, jai tebeartėjant, mėgavausi dvasiniu virpuliu, kurį kėlė į realybę sugrįžusios mano sielos susidūrimas su kitu, anaiptol ne gaivinančiu, tačiau gerokai intriguojančiu pasauliu.

Ji priartėjo! Pasukusi galvą jūros pusėn, grožėdamasi toliais ir mėgaudamasi mažyčių bangelių keteromis besiritančia gaiva, kuri nesustodama šukavo jos plaukus, ji basa kaip ir aš ėjo klimpstančiu šaltoku smėliu. Jos lengvas apdaras, gal net šiek tiek per plonas šiam metų laikui, lengvai plaikstėsi ne itin stipriame vėjy, šitaip tik dar labiau pabrėždamas, kaip jau iš tolo buvau pastebėjęs, kone tobulą figūrą. Gražus veidas, kuo įsitikinti turėjau vos kelias sekundes, nepasižymėjo jokia ryškesne savybe, nebent ta, jog atrodė ypatingai švelnus ir šiltas. Pamenu, tą akimirką mane prikaustė jos lūpos, patraukusios ne kokia nors ryškia spalva, kuriomis vilioja žurnalų ir reklamų gražuolės, bet kažkokia malonia, tikriausiai, tik tuo metu, gal dėl svaiginančio vėjo, jūros kvapo ar kuriamų svajonių, išsiliejusia forma. Jos, tiesa, buvo tvirtai sučiauptos, tačiau man atrodė, kad jų kampučiai žaismingai juokėsi, dėl kažko, kas buvo horizonto toliuose.

Sukaustytas paveikslo ir paslaptingai besijuokiančių lūpų, užsimiršęs įžūliai spoksojau, kol ji, praeidama, lyg priekaištaudama, tačiau tik dėl to, kad drįsau įsiterpti tarp jos ir jūros, kažkurią sekundės dalį pažvelgė į mane giliomis, lyg pati jūra akimis. Iš tiesų tai truko taip trumpai, bet man, tarsi skęstančiajam, įsipainiojusiam į grėsmingą verpetą, prilygo ištisam gyvenimo tarpsniui. Bet nebaisus buvo tas skendimas, nes iš tiesų nebuvo tose akyse priekaišto, kaip ir nebuvo nieko, kas baugintų, grasintų, niekintų. Tai buvo tiesiog švytinčios, linksmos akys, prisodrintos gyvenimo ir naujos pradžios.

Mums prasilenkus ir jos paveikslui likus už nugaros, nesusilaikiau nesustojęs ir neatsigręžęs jai pavymui, kad dar kelioms minutėms paklūstančiu žvilgsniu palydėčiau išnykstantį šukuojamų plaukų, besiplaikstančių rūbų ir nebematomų lūpų vaizdą. Ir tuomet nutiko tai, ko mažiausiai galėjau tikėtis, ji – taip pat atsisuko. Nesustojo, tik, lengvų rūbų sparnais lėtai vilnydama tolyn, grakščiai tarsi šokėja apsisuko klampiame smėlyje, galbūt, kad pasižiūrėtų į nueitą pajūrio ruožą. Jos žvilgsnis, jau nebe toks gilus, dar kartą pagavo ir ji nusišypsojo, tarsi senam pažįstamam, kurį puikiai pažinotų. O tada nuėjo, ta pačia palaiminga ramybe žvelgdama į jūrą.

Nežinau kas buvo toji mergina ir ar jos pasirodymas mano gyvenimo kelyje tuomet, kai jame žiojėjo daugiau duobių negu būčiau galėjęs paprasčiausiai apeiti, buvo nulemtas aukštesniųjų jėgų ar tai tebuvo paprasčiausias dviejų, galbūt šiek tiek (tik labai truputį) panašių žmonių neišvengiamas susitikimas, nes juk, tikriausiai, nėra pasaulyje vietos, kurioje nesutiktum bent vieno žmogaus. Kaip ten bebūtų, seniai žinoma tiesa, kad mūsų gyvenime niekas neįvyksta be priežasties. O aš tik jos dėka vėl gyvenu! Jos žvilgsnis tąsyk suveikė kaip dezinfekuojantis skystis, kuris, užpiltas ant žaizdos, į praeitį nusinešė visus negerumus, graužusius, nuodijusius ir dar labiau gilinusius gyvenimo sumuštą žaizdą. Tarsi liga sunkūs tuštumos mėnesiai, neįžvelgiant prasmės ir tikslo, nesugraibant minčių ir įkvėpimo, nerandant paguodos ir pasitenkinimo mane buvo galutinai bepalaužią. Buvau ėmęs galvoti, kad mes kiekvienas turime tam tikrus vidinius išteklius padedančius atlaikyti pasaulio svorį, ir kuriems pasibaigus, mes subliūkštame kaip išspausta citrina. Dabar žinau, kad taip nėra. Vėl grįžau prie senojo gyvenimo būdo, į kurį, tiesa, žvelgiu kiek iš kitos pusės. Bet tai nesvarbu. Svarbu suprasti, kad nesame citrina, kurią įmanoma išspausti. Minėti ištekliai, trykštantys iš niekam nematomų gelmių ir palaikantys mūsų pačių gyvybingumą, yra neišsemiami ir įvairūs. Ir jeigu purkštukai dėl kažkokių tai priežasčių (juk jie veikia sudėtingomis sąlygomis) užsikemša, tai dar tikrai nėra viskas. Niekada nežinai kur sutiksi nuostabų angelą, kuris priėjęs pažvelgs, nusišypsos ir nusineš tavo sunkumą, palikdamas tave vieną, tačiau atvėręs naują tavo gyvybingumo šaltinį...

* * *

Vestibiulyje išgirstu žingsnius. Tai mano 11 valandos pacientas. Apvalus, malonaus veido keturiasdešimtmetis linguodamas nelyginant laivas įplaukia į kabinetą. Dėl nuo pat ryto alinančios kaitros jo veidas suprakaitavęs ir jau tikriausiai seniai kairėje rankoje laikoma nosine jis dar kartą nusišluosto aprasojusią kaktą. Bet vistiek atrodo linksmas ir savo dešiniąją mikliai atkiša sveikintis. Plačiapečio linksmuolio dantys silpni ir vien šį mėnesį jis jau ketvirtą kartą mano kabinete. Kaip ir daugelis žmonių stomatologo kėdėje jaučiasi nekaip, todėl labai iš lėto, tik antrą kart paragintas (pirmojo apsimeta nenugirdęs) susirango joje. Greitu žvilgsniu apmeta jau pažįstamą didžiąją lempą, grąžtą, smulkiuosius „kankinimo“ įrankius ir, tarsi žmogus, kuris pasiruošęs bet kam, lengvai atsidūsta. Bet po akimirkos jo veidas vėl nušvinta, matyt, prisiminus iki atėjimo jį lydėjusias mintis.
- Ar vakar žiūrėjote rungtynes, daktare, - staiga paklausia, savo blizgančias mažas akutes įsmeigdamas į mane besimaunantį darbines vienkartines pirštines.
Rungtynės! Ak taip, olandai laimėjo, berods, du-nulis, prisimenu per žinias nugirstą rezultatą žaidimo, kuriuo niekada pernelyg nesidomėjau.
- Puiki pergalė, ar ne? – nusišypsau mandagiai pritardamas jo džiugesiui.
- Iš tiesų! – tarsi išgirdęs seno bičiulio balsą dar labiau pradžiunga linksmuolis ir tik mano daktariškai įsakmus „išsižiokite“ jį sustabdo nuo ketinimo išberti visą įspūdžių bei epizodų komentarų tiradą.
- Buvote atostogose, daktare? - dar spėja paklausti, matyt, pagaliau atkreipęs dėmesį į šiltesnį nei paprastai mano elgesį.
- Taip, - kantriai linkteliu ir sukišu gerajam storuliukui į burną seilių sugertukus, po ko jis jau nebegali kalbėti. „Vienos akimirkos atostogose“ - ištariu sau mintyse ir su seniai pamirštu entuziazmu palinkstu prie linksmuolio žandikaulio.