Ko verkė dangus?

Pražydo saulytė padangėj
Ir debesys noko aukštai,
Ant barškančios mano palangės
Pradėjo papsėti lašai.

Mačiau aš: dangulis pravirko.
(Jis verkė, nes baisiai kentėjo).
Pradžioj tik smėliukas sumirko,
Paskui ir liūtis prasidėjo.

Sušlapo ir mano blakstienos,
Bežiūrint į lietų pro langą.
Galvojau tada, kas per vienas
Tasai, kuris nuskriaudė dangų.

O kas jis? O kas jis? O kas jis? –
Aš klausti savęs pabandžiau,
Ko verkia dangus mėlynasis?
Nejaugi jį aš pravirkdžiau?

Juk vakar po žaliąjį kiemą
Mes lakstėm – berniokai pašėlę,
Prisimenu aiškiai tą dieną –
Sumindžiojau žydinčią gėlę.

Nulūžo žiedelis, nukrito,
Sumindė jį vaikiškos kojos,
Taip žuvo vargšelė gėlytė,
Jos žiedas po kiemą voliojos.

Tada aš susivokiau veikiai:
Kam širdį tik vargšę graudinti?
Ne lieti čia ašaras reikia,
O gėlę kieme pasodinti.

Namie daug gėlių mes turėjom:
Vazoną aš paėmiau vieną.
Per lietų į lauką išėjęs,
Gėle aš vėl papuošiau kiemą.

Kai gėlę kieme pasodinęs,
Grįžau aš prie savojo lango,
Mačiau: jau lietutis aprimęs,
Saulutė vėl apšvietė dangų.

Saulytė – vaiski, garbanota –
Paglostė mane savo delnu,
Vaivorykštės juosta dryžuota
Man atsiuntė bučinį švelnų...
 
  “Laiškai į pasaulį iš po grybo kepurės” 1993