tik tavo

Kvepėjo želmenys pavasario laukuos,
Po ryto sodą tu basa lakstei,
Užbūrei mano sielą be maldos
Ir savo vergą iš manęs tu padarei.

Tikiu už tyrą meilę nenubaus,
Už tai, kad dėl tavęs vogiau gėles
Ir obuoliai kaimynu visados
Skaniausi būdavo tik nuo manęs.

Parduotos vasaros pajūry su tavim,
Ruduo, žiema, pavasaris trapus,
Nes viska tu išrovei su šaknim
Sušvirkštusi į širdį man nuodus.

Nors fiziškai nepasiekiu dangaus,
Bet dvasiškai galiu pasiekt žvaigždes,
Su tavo meilę, net ir sniego pataluos
Galiu pajusti Afrikos stepes.