Banalus pavadinimas

Kol nesustojo mūzos širdutė trapi,
prislopinkim tą skausmą, sukeltą jos dūžių stiprių.

Savam meilės troškiniui, rožėmis kvepiančiu,
pridėkim dar prieskonių, paimkim šaukštelį, įmerkim ir valgykim.

Mūsų aistroms liepsnoti trukdančius,
užmuškim begėdžius uodus, kraują siurbiančius.

Nuo tavo balso aidėjimo, man skamba galvoj ta pati melodija,
tik tau būdingoj intonacijoj, kartais nepataikanti į aukštesnę tonaciją.

Užgožk visas mintis, išskyrus vieną,
kad gali man duoti tai, ko trokštu amžinai.

O iki to, nuo vertikalaus horizonto skabysiu žvaigždes,
nuplausiu ir pamerksiu į didį vazoną, aplipusį medumi nuo mano rankų neplautų.

Klijuoti ant medžių nudžiuvusias šakas, kaip berti druską ant žaizdos –
vienas ir tas pats.

Man nė motais, ką turėjai omeny,
sakyk bent kartą ką jauti...