supynės aukštyn

Supuosi supynėm. Aukštyn, žemyn. Kojos nenori priliesti žemės, ir kai supinės žemyn, kojos aukštyn, kai supinės aukštyn, kojos žemyn.
Ir taip kaskart, kad skraidyčiau padebesiais ir nenusileisčiau ant žemės.
Ar taip ar taip, turiu kartais nulipt nuo supynių ir kažkam pagarbiai nuleisti galvą, bet paskui vėl užlipu ant supynių ir vėjas mane išsupa.
Mano trumpi plaukai sklaidos, o aš juokiuosi, kartais tas juokas būną geras ir nuoširdus, o kartais piktai bukas ir netikras. O kai lyja būna dar smagiau, kai visus drabužius permerkia lietaus lašai, bet mano rankos tvirtai laiko supynių geležius nors kai lietus lyja mano rankos slysta, bet aš nepaleidžiu, kad nenukrisčiau. Taip kaip ir gyvenime įsitvėrusi stoviu kažkur tai ant kalno krašto papėdes.
Man dar labiau patinka suptis kai leidžiasi saulė, kartu su saulė nusileidžiu ir aš.
Bet šį syk aš sustabdau supynęs ir viską apgalvoju.
Nusprendžiu daugiau nebesisupti. Aš eisiu link saulės link, o gyvenime link svajonių.