Ratas

Sedėjau septynių žmonių ratelyje. Norėjau, kad dabar pat sustotų širdis. Man nepatiko tie žmonės, nepatiko tas kambarys ir nepatiko šis ratas. Jis man priminė tai, dėl ko čia atėjau.

-Vincentai, dabar tavo eilė.

Mėgstu pergyventi tam tikras gyvenimo akimirkas iš naujo, bet skirtingomis situacijomis. Tą kartą pagalvojau apie eilėraščio deklamavimą prieš klasę, apsilankymą pas daktarą ir elektros kėdę. Nei vienas epizodas manęs nedžiugino, o dabar dar šis...

-Mano vardas Vincentas. Pamaniau norėčiau ateiti čia, kai supratau, kad tekilą pakeitė pigi degtinė, o kanarėlė mirė nuo bado.
-Pasakyk savo bėdą, Vincentai.
-Kurią?
-Pradžiai konkretizuoti nereikia. Pasakyk mums, Vincentai, kas tave neramina?
-Mano gyvenimas... Jis šūdinas.
-Mhm...

Žinojau, kad turiu pasakyti daugiau nei tai, tačiau man sunkiai sekėsi. Kažką paaiškinti galėjau tik tuo pačiu, ką ir mėginau paaiškinti, o kažką apibūdinti mokėjau tik primityviais būdvardžiais ir skambiais keiksmažodžiais. Visi suprato, ką reiškia šūdinas gyvenimas, tačiau reikėjo apie tai pasakyti daugiau. O ką galima daugiau pasakyti apie tai? Ką galima daugiau pasakyti apie juodą,, baltą, geltoną ar raudoną spalvas? Gali nebent jas parodyti.

-Įsivaizduokite ratą. Tame rate kažkur esate jūs. Taigi... Mano gyvenimas yra toks ratas. Visai įmanoma, kad vienų gyvenimo ratas yra didelis arba mažas, o gal netgi ovalo formos. Ar suprantate mane?
-Aš matau ratą, Vincentai. Labai įdomu. Tęsk.
-Šį ratą aš vadinu gyvenimo blaivybės pragaro ratu.
-Kodėl pragaro, Vincentai?
-Žmogus pradeda eiti šiuo ratu tada, kada jo galvoje pradeda išsisaugoti patyrimai, įvykiai ir kiti dalykai. Seniausias įvykis, kurį pamenu iš vaikystės buvo, kai mudu su kiemo draugu žvejojome ir jis įmetė mano meškerę į upę. Aš labai ilgėjausi tos meškerės. Tai seniausias įvykis, kurį pamenu iš savo gyvenimo, vadinasi tai mano pirmas žingsnis mano „pragariško gyvenimo blaivybės rate“. Tokio gyvenimo principas yra gaudynės. Gyvendamas šiame rate esi priverstas visą savo gyvenimą persekioti pats save. Tas persekiojimas žinoma būtų lengvas ir nuobodus, dėl ko aš visai neprieštaraučiau, jeigu tik gyvenimo eigoje nepasipiltų ant kelio daug šiukšlių, šūdo ir adatų, kurie smarkiai apsunkina savęs persekiojimą ir padaro jį įdomų, bet absoliučiai šlykštų, žudanti, vimdantį ir šūdiną.

Iš kišenės išsitraukiau „Malboro“ cigarečių.

-Čia nerūkoma, Vincentai.
-Neketinau rūkyti...
-Vincentai, minėjai, kad ratas gali būti įvairių formų. Kaip apibūdintum savo gyvenimo ratą?
-Jis labai ilgas... Ir ovalo formos. Labai labai pailgas. Jis neturi jokių nukrypimu, taisyklingos formos, jei pieštum ant popieriaus, primintų cigarą.
-Suprantama tai nėra įprastas apvalus ratas, jis kitoks. Kodėl manai, kad jis tokios formos?
-Įsivaizduokite cigaro formą ant popieriaus lapo. Jūsų gyvenimas jame prasideda viename cigaro gale. Kadangi jūs labai mažas, ratą veikia apvalios žemės taisyklė, o kitas cigaro galas labai toli, todėl jūs už horizonto kito galo nematote. Taigi, jūs keliaujate ratu, o turint omeny, kad žmogus labai šlykštus padaras, už savęs paliekate daug šūdo ir šiukšlių. Palieka visi, bet priklausomai nuo aplinkybių palieka daugiau ar mažiau. Trumpiau tariant, jūs apeinate visą ratą ir po savęs paliekate daug šūdo. Šio rato neveikia laikas, vadinasi šūdas ir šiukšlės, kuriuos už savęs palikote nesuyra, todėl galiausiai kai pradedate eiti tuo pačiu rato keliu antrą kartą, pradedate bristi per tai ką už savęs palikote. Negana to, toliau barstote šiukšles ir šūdą, kol galiausiai po penkių ar septynių ratų jau nebepajėgiate eiti. Jums reikia plaukti. Niekas nenori plaukioti šūde. Dažnas net į Baltijos jūrą nebristų... O blogiausia tai, kad devyniasdešimt procentų viso rato pasisukęs į šoną gali matyti kitą rato pusę, kurioje baisiai prišiukšlinta. Suprantate, rato linija labai priartėja prie savęs ir nebesislepia už horizonto... Kaip žinote, lengviausia kopti į everestą nematant jo viršūnės. Toks mano ratas.
-Dėkui, Vincentai...