Sėdėdamas virš žemės branduolio,
Ant miegančio žolės kupstelio,
Į toli žvelgdamas vėl ieškau kelio...
Bet ašaros neleidžia,
Nubudina dar žolę, ir suleidžia
Gan švelniai savo baltų nuodų sulą,
Ir ji tik gula... gula... Ir štai!..
Į žemės branduolį keliaujam!..