Tikėjausi geresnio gyvenimo, bet nieko. Man ir šis tinka. Bendrai paėmus tai gyvenu pusėtinai, nors kartais gal ir smerkiu tai kas mane supa.
Pirma diena naujoje mokykloje. Kai tik nuėjau į mokyklą, pasitiko žvilgsniai ir visokie kikenimai, bet juo ignoravau, nes žinau, kad visada taip būna. Eidama koridoriumi buvau neleidusi galvą, nes man buvo pe rsudėtinga, gėda ją pakelti.
Pamačiau savo spintelę- trys šimtai penkta. Ji buvo tamsiai žalios spalvos, ir žinoma, pastebimai buvau pasveikinta: „sveika, nevykėle“. Tai buvo juodu markeriu išrašyti žodžiai. Džiaugiuosi, kad mano garbei jų neišgraviravo ant durelių. Šalia ant žemės į spintelę atsirėmusi sėdėjo mergina. Buvo keistos išvaizdos, turėjo daug auskarų-ausyse. Pasisveikinau su ja, o ji nė neatsisuko. Tada jau garsiau pasakiau, kad šita mokykla „knisa“, ji atsisuko ir tarė: dabar ji tau tik patinka, o vėliau bus tik blogiau“ ir vėl nuleido galvą tarp kelių.
Negaišau laiko, nes tuojau turėjo prasidėti pamoka. Ėjau į kabinetą, tikėdamasi, kad nors ten nepasitiks gerieji žvilgsniai. Ir kaip Dievą myliu, nė vienas, na beveik nė vienas naujasis mano bendraklasis į mane nepažvelgė. Akimirką apsidžiaugiau, o po to pagalvojau, kad taip gali būti visus metus- jie manęs nė nepastebės.
Atsisėdau į laisvą vietą, kuri buvo priešpaskutiniame suole. Šalia sėdėjo vienas vaikinas, kuris, rodėsi, buvo gabus mokslams. Jis pasisveikino, aš taip pat. Na o tada prasidėjo mano „prisistatymas“. Mokytoja mane pašaukė prieš klasę ir prisakė prisistatyti. Taigi aš ir pasakiau savo vardą. Mokytoja ilgai dėpsojo į mane, kol susiprotėjau pasakyti ir pavardę. Tada ji tarė:
- Nagi, Agota, papasakok apie save. Kuo domiesi?
-Tai, kad žinokit nėra ką pasakoti. Esu paprasta mergina, kuri kolkas dar niekuo nesidomi. Laisvalaikiu fotografuoju...
-Labai šaunu, Agota. Na jeigu tu esi tokia nedrąsi, tuomet nieko tokio, eik ir sėskis į savo vietą. Tikiuosi gerai sutarsi su klasės draugais, - nusišypso ir pradeda vesti pamoką. Dievulėliau, kokia ji naivi.
Po pamokų, beje, po septynių, ėjau užsirašyti į fotografų užsėimimus. Kai pravėriau klasės duris, mane pasitiko šiltas žvilgsnių gūsis. Nuėjau pas mokytoją, pasakiau ką reikėjo, jis mane užrašė, ir nuo kitos savaitės pradėjau lankyti tuos užsiėmimus. Gal būt taip bus lengviau „įsitrinti“ į minią.
Savaitgalį kažkas iš klasės vaikų rengia taip sakant „pasisėdėjimą“, nugirdau šnekant, bet net nesitikėjau, kad būsiu pakviesta. Bet buvau. Iš už nugaros išgirdau pasisveikinant:
-Sveika, aš Laura.
-Labas, - nusišypsojau, o ji jau nuo atėjimo man šypsojosi, tad jaučiausi ganėtinai laisvai.
-Pas mane ryt bus vakarėlis, taigi ateik, bus puiki proga pabendrauti su manim it kitais.
-Na žinoma, ateisiu, o kur gyveni ir kada jis vyks?
-Aš tau parašysiu, tik imk mano numerį ir duok man savąjį, gerai?
Padaviau jai savo numerį, ji iškart man parašė, tad dabar savaitgalį ko gero ir aš netrūnisiu namuos.