pažadintiems vėjams

Aš tikiuos
tu prisimeni tyliai
kaip žiūrėjom
į storą mėnulį
kai glosčiau tau šoną
ir sakiau
kad tik naktį
būna ramu –

užsimerkus
delnus atlenkus
glostant
jūros vokus
kai taip gera

kojom šokant
ir grimztant
į tirtantį smėlį

malonumas
pažadina vėją

kai glaustausi
prie tilto kišenės
niekas negelia
ir jaučiu kad gyvenam

be patoso
kai rimstu nurimstu

su šypsniu
į naktinį ošimą
nugrimzdus

aš žinau
kad taip bus dar ne kartą

ir tikiuos
kad prisimeni
mano vardą

nors pasauly
kitam gyveni

juk vis tiek
į tą patį mėnulį
kas naktį žiūri.