Viktorija ir Gintaras 13

Pirmadienį, nuvažiavusi į Anykščius, pravedžiau Gintarui 500 litų. Eidama į darbą, paskambinau jam:
    -Pravedžiau tau pinigus.
    -Ačiū tau! Šiandien, po darbo, užsuksiu pas meistrą ir prašysiu, kad pradėtų taisyti mašiną.
    -Džiaugiuosi, kad tau nors kiek padedu, -atsakiau.
    Dienos bėgo. Atėjo ir kovas. Džiaugiausi kiekviena šiltesne diena, kiekvienu saulės spinduliu. Su Gintaru pastoviai susirašinėjome, skambinom vienas kitam. Vieną vakarą jis man paskambino:
    -Ar negalėtum pravesti man dar 500litų. Reikia dar vieną dalį pirkti.
    -Na, net nežinau, - mykiau aš.
    -Juk pradėta remontuoti mašina, reikia pabaigti, - postringavo jis.
    - Manau, kad užteks šių pinigų, - paklausiau aš.
    -Žinoma, -džiaugėsi jis. -Susitvarkysiu mašiną ir galėsi atvažiuoti pas mane, pakeliausim, - kalbėjo jis. -Be mašinos juk bus labai liūdna.
    Sekančią dieną per pietus nuėjau į banką ir pervedžiau jam dar 500 litų. Jis per pietus man paskambino:
    -Ar pravesi man pinigai? -klausė jis.
    -Tik ką pravedžiau, -atsakiau. -Turi jau gauti.
    -Tu šaunuolė! -džiaugėsi jis.
    Rytoj balandžio devintoji, Gintaro gimimo diena. Vakare paskambinau jam:
    -Ir kaip švęsi gimimo dieną? -paklausiau.
    -Nėra tavęs ir gimtadienio nebus. Bet iš tavęs dovanos labai norėčiau. -postringavo jis.
    -Tu toli, -atsidusau aš.
    -Įmesk į mano sąskaitą 200 litų. Tai ir bus man didžiulė dovana, - kalbėjo jis.
      Labai nustebau. Bet tariau:
    -Tavo gimtadienis. Ir jeigu tau suteiks 200 litų laimės, aš juos ryt pravesiu.
    -Patikėk, jie labai man pravers. Nemoka atlyginimų ir labai sunkiai laikausi, -kalbėjo jis.
      Balandžio devintąją atsikėliau anksti. Parašiau Gintarui žinutę: „Sveikinu su gimtadieniu. Linkiu, kad tavo svajonės suspindėtų viltimi ir šviesa, kad visi nemalonumai nusigręžtų nuo tavęs. „ Labai greitai gavau atsakymą: „Ačiū, mieloji. Šiltas bučinukas“. Nuvažiavusi į Anykščius, pirmiausia pervedžiau Gintarui 200 litų. Per pietus jis man paskambino:
      -Ačiū, mieloji!, -džiaugėsi jis.
      Po darbo parvažiavau namo. Širdis kažko tai buvo nerami. Pasikūriau pečių ir paskambinau Gitanai:
      -Šiandien Gintaro gimtadienis. Nerami širdis kažko tai, -guodžiausi jai.
    -Tai imk jam ir paskambink, nusiraminsi, -patarė ji.
    -Tu teisi, -kalbėjau jai. -Imsiu ir paskambinsiu.
    Ilgai neatsakė į mano skambutį. Atsiliepė moteris:
    -Ko nori? -paklausė.
    -Susipažinkim, -tariau linksmai. -Aš Vika.
    -O aš Danguolė! Netrukdyk mums švęsti Ginto gimtadienį.
    -Kokio dar Ginto?, - nustebau.
    -Jis man Gintas, - pasakė.
    -Pasakyk tam Gintui, kad jam skambina, tegul pakalba su manimi, -Pasakiau gan griežtai.
    -Kažkokia peteliškė tau skambina, mielasis, -kvatojosi ji.
    Atsiliepė Gintaras. Bet buvo toks girtas, kad net susišnekėti buvo neįmanoma. Jis tik vebleno:
    -Aš pirtyje, kojas įmerkiau į baseiną...
    -Nėra apie ką su tavimi kalbėti, - pasakiau ir išjungiau telefoną.
    Atsiguliau ir ilgai negalėjau užmigti. Niekaip negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau. Atsikėliau ir parašiau žinutę: „Džiaugiuosi, kad mūsų draugystė pasibaigė būtent dabar. Viską apgalvojau ir supratau, kad aš tau nepatikau. Žmogus juk turi jausti kažką ir širdimi. Jeigu to nėra iš tavo pusės, tai nieko nepadarysi... Ačiū už praleistą laiką. Jis man buvo nuostabus. Tik negailėk manęs, nereikia. Susitvarkyk reikalus, o ypač saugok sveikatą, nes būsi nereikalingas ne tik tam savo elitui, kurios albume, bet ir tokiom, kaip aš. Laimės TAU. Su pagarba Viktorija“ ir išsiunčiau. Širdis plakė neramiai, bet užmigau. Ryt šeštadienis, pamiegosiu, pailsėsiu, raminau save.
      Suskambo telefonas, atėjo žinutė.
      -Kiek dabar valandų? - garsiai prakalbau.
      Buvo septinta valanda ryto. „Nusipirkau mixsą ir sėdžiu ant tilto.! Gyvenimas šudinas! Tada kam gyventi? Tau esu nereikalingas, matyt, esu nevertas! „ Aš jam paskambinau:
      -Baik kvailiojęs! Eik, išsimiegok, tada ir pakalbėsime, - pasakiau.
      -Ar tikrai tu su manimi kalbėsi? -paklausė.
      -Kalbėsiu, kalbėsiu, tik eik namo, -prašiau.
      -Gerai, einu namo, - pasakė ir išjungė telefoną.
      Atsiguliau į lovą ir supratau, kad vakarykštis pyktis seniai išgaravo.
      -Nejaugi aš tą žmogų taip myliu, kad nemoku net pykti? -klausiau savęs.
        Oras buvo šiltas, sprogo medžiai. Ėjau pas Gitaną. Ji šiandien dirbo bare.
        -Ar prisiskambinai?, -paklausė ji.
        Papasakojau jai viską.
        -Net nežinau ką tau patarti-, pasakė ji. -Klausykis širdies balso...
        Per pietus paskambino Gintaras:
        -Nepyk,  mieloji. Mes susitiksime per Velykas. Tai šeimos šventė ir tu atvažiuosi pas mane. Suremontavo mašiną. Mes abu pakeliausime po pajūrį. Pamatysi, kaip gražu, - kalbėjo jis.
        Mano širdis nurimo. -Gerai, atvažiuosiu pas tave. Juk liko tik savaitė. Aš tavęs labai pasiilgau, -kalbėjau.
      -Tai sutarėm? -paklausė jis.
      Pasiėmiau jo nuotraukas. Pirštų galiukai virpėdami lietė nuotraukos paviršių. Taip, joje buvo viskas- ir mylintis žmogus, ir prisiminimai...