Likimas

Kažkas keliu ateina. Mano keliu.
Kai saulė įsilinksminusi šoka pačiam vidurdieny.
Pavargę medžiai susidėjo kojas į kelio griovį ir nutilo.
Kažkas keliu ateina. Su svajonėm.
Su mėlynom akim ir šypsena.
Tirštam ore jo  judesiai banguoja, plaukia.
Lėtai. lėtai artėja. Ir man baisu, pačiam vidurdieny
negera. O mintys tos, o žodžiai, o širdis.
Gal pasakys kas nors, kad tai ne aš?
Praslinko veidu kaip šešėlis. Lėtai lėtai nueina.
Net saulė padidėja tam vaizde.
Jis jau praėjo. Tyliai, tyliai.
Kažkur ištirpo. Galbūt manyje.