Pokario vaikai

Po kojom
skardiniai lapai,
po kojom - šnara ruduo.

- Mes, pokario vaikai,
mums patinka
savo skersgatviuos
degint lapus.

Su žiūronais
ir aparatais
bėgioja rėksniai
aplink
susigūžusį namą.

Pro žiūronus
šviečiai lapai,
pro aparato ieškiklį -
kaimynų obels viršūnėj
obuolys -
rodos, ranka pasiekti...

O šiaip
pabandyki persikarti
per tvorą
ir skelbia pavojų
gauruotas kaimynų šuva.

pro žiūronus
žiūriu aš
į didelius, tolstančius
tėvo - Stalino
aulinius batus.

- Mes, pokario vaikai,
aludžių patvoriuos,
kaip arklius -
ryšam savo metus
ir graviruojam ant paminklų
beprasmiškus savo vardus.