fiksacija

pritemdytų akimirkų laukai panosėje plyti
kiek žiūronai tavieji užmatyti pajėgia
ir plečiasi nepaliaujamai vis
(apie Visatą taip kalba girdėjai)
nesužiūrėsi jų pločio ir ilgio
bet vis vien tu kasnakt konspektuoji palinkęs
it žvaigždėlapius braižai nemiegi
skuboti jie (o juk verta skubėti)
paskui saulei tekant į pluoštus riši
po stalu rašomuoju sukrauni
ir vis šypsai primerkęs akis kol dar spėji
kvailiai sakai laikšvaisčiai
anie dienoraščių vaikai