Kadanors lis Tavim

Žinau... jaučiu..., bijau ir taip drąsu.
Lietus giljotinuos mane, kai tik nulenksiu galvą pabučuoti Tavo kojas.
Paskutinio šiandgyvenymio griausmo įsakymas grįžti blokš atgal... į save - prakeitąją. Žinau, paklusiu.
Pavargęs liudininkas nesužinos, kad jis svarbiausias. Taip skaudžiai pirštuose sutrupės jo NE KAL TA...
Daužysis iš aukštai į per sausą žemę... tuščias akis, papilkusias lūpas...
O aš būsiu vienu kūdikio žingsniu arčiau link „gyvenk“.

Ir palengvės... dabar jau palengvės...