Per dieną su laiku kariavau,
Myniau jam ant kulnų,
Įsikibęs į skverną, sukandęs dantis,
Tvirtai žemėn įsispręs, už rankos laikiau.
Jis man tik mojavo ranka,
Šypsojosi ir tempė iš paskos save.
Nenorais pajutau bejėgis esu,
Ne, nenuleidau ranku – iš paskos seku.
Pats užsikrėčiau šilta šypsena,
Iššiepiau dantis ir numojau ranka.
Žinau, kad jis bėga greičiau nei norėčiau,
Bet išmokau šypsotis ir jo greičio jau nejaučiu.
Laikas buvo – jaunas buvau ir dar šiandien toks pat esu,
Nes visad jaunas širdyje – nebekariausiu su laiku.
Tegu jis sau bėga, o aš tikrai neskubėsiu...
Saulę, meilę apsikabinęs,
Šypseną po pasaulį visą likusį laiką sėsiu!
Mintis gera, tik reikia įdomiau ją pateikti. Paskutinė eilutė (dvi paskutinės) tikrai keistina. Lyg užpiltum gana pusėtiną dubenį salotų beskone, bespalve mase. Tada ragauti salotų jau nebesinori. Nesukramtyk visko už skaitytoją, palik daug ką pačiam susivokti. Klaidos: Šypsojosi ir tempė iš paskos save - Šypsojosi ir tempė mane sau iš paskos. Nenorais - nenoromis. ranku - rankų.
Iš kontekstu: ar ne per vėlu suprasti, kad su laiku kovoti nereikia? :-) Geriau tai padaryti kuo anksčiau, kad vėliau galėtum VISĄ gyvenimą džiaugtis...
Klaidos: galėtų ir nebūti. Datos taip pat nerašyčiau, nes ją už mus "duoda" rašyk.lt
Forma: kai kur susidaro įspūdis, kad eilėraštis rimuojasi tik tokiu atveju, jei žodį tari netaisyklingai:
"Žinau, kad jis bėga greičiau nei norėčiau,
Bet išmokau šypsotis ir jo greičio jau nejaučiu."
Bendrai, yra Tavo ir geresnių darbų - tiek forma, tiek turiniu. Tą pačią mintį galima buvo išreikšti lengvai, sklandžiai, srovenančiai...