28
keista erdvė
išplaukia iš pavargusios dienos garsų
įkalintos mintys jau baigia paskutinį
apėjimo ratą
ir sutema skverbiasi į sąnarius į atmintį
kai Mocartas garsų šviesa
nušviečia liūdinčias kertes
29
kai nemiga
alkana plėšri katė
juodais nagais vagoja mintį
ir valandos išeina amžinybėn
eini į tylią nakties menę
kur baigės pokylis
jame tu nebuvai nei lauktas nei godotas
nes šventės rūbą praradai
30
aš nežinau
kiek dar tęsis ši kelionė naktyje
su kelrode žvaigžde ir jai užgęsus
bet įstabi tamsos šviesa
lydėjus skubantį keleivį
ryte nušvito viltimi
Aukštybių dovana
už piligrimo kelią naktyje
Pabaiga