Štatbergo Klinikų rūsiai

Pirmas skyrius

Psichiatrinė klinika gydo sunkia psichine liga serganti labai pavojingą ligonį.
Jis yra griežtai saugomas, ir negali išeiti iš savo palatos, kuri yra pati paskutinė koridoriaus gale.
Sibelijaus palatos durys yra atidaromos tik tris kartus per dieną. Tuomet kaip seselė su padėjėju kuris galėtų sulaikyti ligonį atneša vaistus kartu su pusryčiais, pietumis ir vakariene. Daugiau Sibelijui nieko nereikia. Ir nors palata nėra labai jauki, ilgai čia būnant ligonis jau pradėjo prie jos priprasti. Kambarys nėra labai erdvus, bet kadangi jame stovi tik lova, stalas ir kėdė, jis atrodo daug didesnis negu yra iš tikrųjų. Taip pat palatoje yra atskiras tuoletas, kad nereikėtų ligonio vedžioti koridoriais. Sibelijaus „namus“ kurių forma yra kaip nedidelė batų dėžutė, apšviečia tik vienas mažiukas langas, kuris yra tarp lovos ir stalo. Tai pat vienas grotuotas langas yra išeinantis į koridorių, nes Sibelijų karts nuo karto reikėjo stebėti.
- Jis atrodo tikrai klaikiai. - pasakė seselė Morgan priėjus prie gydytojo Briunerio kuris stebėjo ligonį koridoriuje per grotuotą langelį.
- Jis išžudė savo šeimą, keletą kaimynų. - rimtai, vis dar neatitraukdamas žvilgsnio nuo jo kambario kalbėjo gydytojas. - Kitą savaitę jį nori pasiimti
iš mūsų ligonines ir išvežti į kalėjimą, jis stos prieš teismą. - atrodo nelabai patenkintas kalbėjo gydytojas
- Iš tikrųjų gal tai ir geriau, visi kiti ligoniai bus saugesni, o jis tikrai yra pavojingas. - apsidžiaugė seselė, kad jai nebereikės kiekvieną dieną eiti su baimę pas jį su vaistų doze ir maistu. - Ir man pačiai bus ramiau
- Ne, aš privalau ji apginti, jis yra nestabilios psichikos jis neturi būti įkalintas iki gyvos galvos, jeigu tik išeitu... išeitu jį išgydyti... - gydytojas atsisuko į seselę
- Bet to padaryti neįmanoma. Jis turi keliauti į kalėjimą dėl nekaltų žmonių mirties, bus geriau ir jam pačiam ir aplinkiniams. - seselė uždėjo ant peties gydytojui ranką
Gydytojas nieko neatsakęs, apsisuko ir nuėjo į savo kabinetą. Seselė tai pat nesiruošė stoviniuoti prie psichopato palatos, todėl ilgai nelaukus
išėjo atnešti iš virtuvės Sibelijui pietų.
Sibelijus nuo pat ryto vis dar nepajudėdamas sėdėjo prie lango į lauką ir kažką murmėjo po nosimi.
Šį kartą seselė atėjo viena, jautėsi labai nedrąsiai, bet bandė ligoniui to neparodyti.
- Pietūs Sibelijau. - Riktelėjo Seselė Morgan
- Jis ateis, jis ateis pasiimti mūsų visų, ateis. - vis kartojo jis ir su pirštais baksnojo į stalą
- Nieko nesuprantu, valgyk, padedu vaistus čia. - pasakė Morgan ir jau ėjo pro duris
- Palauk . - Riktėlėjo jis . - aš tau šį tą noriu pasakyti, prisėsk ant lovos. - įtartinai burbėjo jis
Seselė išėjusi uždarė duris ir priėjo prie grotuoto lango. Sibelijus akimirksniu pašoko nuo kėdės ir atsistojo prieš seselę. Ir nors juos skyrė storos plieninės grotos, kurių nesugebėtų sulaužyti, net pats didžiausias galiūnas, seselė Morgan drebėjo iš baimės. Ji buvo puikiai ištyrinėjusi Sibelijaus Vankuferio ligos istoriją ir žinojo, kad jis pats nesuprasdamas gali nužudyti aplinkinius, taip kaip nutiko jo šeimai ir kaimynams. Jis juos žudė žiauriai ir skausmingai. Sibelijus pažvelgė į seselę savo tuščiomis akimis kurios buvo tamsios ir troško kraujo. Ji nujautė kažką blogo ir nors jos vidinis balsas liepė bėgti, ji stovėjo negalėdama pajudėti. Ją laikė Sibelijaus žvilgsnis. Jis buvo gąsdinantis. Staiga Morgan pajautė verianti skausmą ir jai akyse aptemo.

Seselės padėjėjas Adamas įžengė į kliniką. Šįryt, jis grįžo iš seminaro Peru, todėl nespėjo į darbą. „Bent jau vakarienei spėsiu“- pagalvojo jis, ir šyptelėjo pats sau. Klinikoje buvo labai tylu. Tikriausiai ligoniai miega pietų miego arba juos išvedė į galinį kiemo sodą pasivaikščioti. Adamas kaip visada pasitempęs ėjo koridoriumi, kol priėjo darbuotojų kambariuką. Ten visi laikė savo uniformas, asmeninius daiktus, praleisdavo ten pertraukas. Adamas atidarė kambariuko duris ir pasisveikino, bet atsako nesulaukė. Viduje nieko nebuvo. „ Keista. Juk Lensas ir Bilas tokiu metu visada čia geria kavą, o Morgan su Bete sprendžia kryžiažodžius arba ką nors apkalbinėja. „ - Adamas ne juokais sunerimo, - „ Reikės nueiti pas gydytoją Briunerį, galbūt jis rengia susirinkimą, ar kas nors svarbaus nutiko. „ Adamas apsivilko uniformą ir patraukė prie lifto. Sulaukęs jo, pakilo į trečią aukštą ir jau norėjo belsti į gydytojo kabinetą, kai pamatė kažką susmukusį prie šeštos palatos. Nieko nelaukęs jis suskubo padėti. Pribėgęs jis pamatė, kad ten guli seselė Morgan, su durtine žaizda gerklėje. Adamas ne juokais išsigando. Pakėlęs galvą jis pamatė tai ko bijojo labiausiai dirbdamas klinikoje jau penkerius metus. Sibelijaus palatos durys buvo pravertos ir viduje nesimatė nė gyvos dvasios. Adamas nubėgo į gydytojo Briunerio kabinetą ir pamatė tai ko nesitikėjo išvysti. Daktaras buvo sukniubęs ant stalo, jam į nugarą buvo įdurtas pasidabruotas rašiklis, visi dokumentai ir užrašai buvo kruvini. Adamas vis dar turėdamas vilties priėjo prie gydytojo ir atsargiai jį pakėlė, bet pamatė tik tai, kad daktaro gerklė buvo perpjauta, ir pjūvio vietoje įkištas telefono laidas. Adamas pradėjo kūkčioti. Jis drebėdamas iš gydytojo kelnių kišenės ištraukė mobilųjį telefoną ir surinkęs policijos numerį greitai papasakojo apie situaciją ir liepdamas kuo greičiau atvažiuoti, pasakė adresą. Staiga koridoriuje pasigirdo žingsniai.
Adamas atsargiai paėmė šluotą, jeigu reikės jis tikrai užvoš tam bepročiui. Gaila, kad kabinete gydytojas nelaikė kokios lazdos ar kažko panašaus, nes niekada negalvojo, kad jam jos prireiks. Adamas tyliai priėjo prie durų ir uždėjo ranką ant durų rankenos. Jis giliai įkvėpė, sukaupęs visą drąsą atidarė duris ir jau norėjo trenkti tam kuris ten vaikščiojo, bet nespėjo. Tik iškišęs galvą per duris gavo stiprų smūgį į viršugalvį, krito ant žemės ir prieš prarasdamas sąmonę dar spėjo išgirsti kaip kažkas taria jo vardą.
„Adamai, prašau, kelkis, Adamai, ar girdi? Adamai, prašau, jie visi negyvi Adamai... „ Moteriškas balsas dar kažką sakė, bet jis visko gerai negirdėjo.
-Palauk, Rene, nešauk, aš žinau, aš iškviečiau policiją, tu matei Sibelijų?
-Sibelijų? Kuo jis čia dėtas?
-Jis kažkaip pabėgo ir nužudė gydytoją Briunerį ir Morgan.
-Ir Betę, Lensą, Bilą, Džioaną, Margelį, Mirandą, Gydytojas Sarft ir Grončest ir dar daktarus Dalglaiš, Jarnig, Poliglait. Jie visi negyvi.
-Aš bijau, kad Sibelijus vis dar gali būti čia. Gal jis mus stebi ir laukia tinkamos minutės, kai galės mus užpulti.
-Mums reikia kuo greičiau iš čia bėgti, mums reikia patekti į lauką. - verkdama šnabždėjo Rene. - Jis gali mus išgirsti, Adamai, ką darom??
-Pirma, nusiramink. Eik už manęs, turime patekti kuo greičiau į lauką, policija jau atvažiuoja. - kiek nusiraminęs kalbėjo Adamas
Jie tyliai keliavo pro ilgą koridorių. Bijojo susitikti su Sibelijumi, bet neilgai trukus jie atsidūrė lauke.
Policija neseniai buvo atvažiavus. Komisariatas buvo pasiuntęs netgi kelius automobilius surasti Sibelijų.
Visi policininkai subėgo į pastatą, tada Adamas ir Rene iš už nugaros išgirdo balsą.
- Jūs, abu, keliausit su manimi. - pareiškė vyresnysis policininkas

~

Būtų smagu išgirsti nuomonę, pirmas mūsų kurinys:)