Rytas

Rytas
Ant betoninio grindinio

Du žmonės
jų veiduose
nei ašarų meilės
nei skausmo

vien nuojauta
keisto išsiskyrimo

jų akyse atspindžiai
neoninės rytmečio saulės

tartum nieko nebuvę
tartum viskas jau baigės

o su rytu
neoniniu rytu
du žmonės vėl taps svetimi

jų kvapą nuo šalto betono
gatvių šlavėjai nušluos

ir pakampėm paliegę taksistai
paskutinį ir pirmą „sudiev“

kitą rytą
pamirš