Atgaila

Tada, kai ryte saulė kėlės,
O paukščiai nardė tylioje erdvėj,
Aš girtas puoliau iš tavernos ir panėriau
Į pienių jūrą pakelėj.

Bandžiau laikytis, neužmigti,
Bandžiau net melstis, kaip kadais,
Sakiau: „Duok dieve, dar nors vieną vaisių nuraškyti,
Kurį man mano mūza rankoj ties. „

Žinau, išspausiu jau ne kažin kiek aš vyno,
Ezopo pasakėčia yr teisi:
„Kai vynuogės dar žalios
Traukis iš likimo,
Nevarvink seilės,
nes
Vaisius nokins kiti“.

Nepakeičiamų nėr, likime,
Žinau, patikrinta seniai,
Bet dovanok man lašą įkvėpimo
Rugpjūčio žvaigždžių  lobį skiriu tau.