Tada, kai ryte saulė kėlės,
O paukščiai nardė tylioje erdvėj,
Aš girtas puoliau iš tavernos ir panėriau
Į pienių jūrą pakelėj.
Bandžiau laikytis, neužmigti,
Bandžiau net melstis, kaip kadais,
Sakiau: „Duok dieve, dar nors vieną vaisių nuraškyti,
Kurį man mano mūza rankoj ties. „
Žinau, išspausiu jau ne kažin kiek aš vyno,
Ezopo pasakėčia yr teisi:
„Kai vynuogės dar žalios
Traukis iš likimo,
Nevarvink seilės,
nes
Vaisius nokins kiti“.
Nepakeičiamų nėr, likime,
Žinau, patikrinta seniai,
Bet dovanok man lašą įkvėpimo
Rugpjūčio žvaigždžių lobį skiriu tau.
Bet dovanok man lašą įkvėpimo...
Linkiu įkvėpimo ir tolimesnėje kūryboje.
Fantazija neniskundžiu ir... įsivaizduoju kūliais besiverčiantį iš tavernos. :)))