Kenotafas. Draugystei

Iš džiaugsmo nuosėdų supyliau pilį.
Liūdesio uolom aptvėriau ją.
Nuojautos žiupsnį langams paskyriau,
O kambariams – gražiausias svajones.

Kaip pridera, slaptom aistrom išgrindžiau pamatą.
Baisiausią jų užrakinau rūsy,
Žiūrėdama į savo namą,
Meldžiau, tikėjau – nieks nepamatys!

Stogai žėrėjo pasiekimais,
Iš kamino aistra garavo,
Vietoj laukujų durų ryškus
kabojo
portretas Tavo.

Aplink – žalia žolė,
Bet ne žolė (kaip jau turbūt supratote),
Nes pilį supanti veja
Senais jausmais alsavo.

Šuns būdą paverčiau muziejum
Išpildytų svajonių šou.
O patį šunį pasiėmus,
Ant pietų stalo
kasdien
migdžiau.

Gyvenome mes gan laimingai.
Pily svajų-aistrų-vilčių
ir meilės.
Kol vieną dieną,
Gražią
giedrą,
Tu man tarei užtenka.
Ir man tikrai
Visko užteko.

Kada nebepakako mums to, ko pakanka
Iš naujo kurstėme pagonių laužą,
Žarstydami pilies griuvėsius,
Tu krivis – o aš vaidilutė,
Pradėjome
draugaut
iš naujo.




* Kenotafas - mauzoliejaus pavidalo antkapinis paminklas, kurio kape mirusiojo kūno nėra