Paklydėlė (dvikova)

- Cakcakcakcakcakcak! – pasipiktinęs sutarškėjo nedidelis geležinis monstras, suvibravo, lyg purtomas konvulsijų, ir nutilo. Visgi buvo paskutinėse jo darbo sekundėse kažkas gyvo, žmogiško, tikriausiai jei juodadarbį Afrikos kasyklose, atėmę kastuvą, išvysime lauk, šis irgi sucaksės ir bus baisiai nepatenkintas – visai kaip išjungiamas diskinis pjūklas. Tris metus beveik kasdien girdėjau šią jo dejonę, bet niekaip negalėjau priprasti.
   Lauke jau temo, antrame ir trečiame korpusuose išsijunginėjo šviesos. Daviau leidimą gesinti pirmąjį, paskui patikrinau, ar tikrai visi pjūklai tyli.
   Šeštadienis – trumpinta darbo diena ir prižiūrėtojams, ir konvejeriams: ne tiek dėl kokių nors kitų priežasčių, kiek elektros taupymo sumetimais. Savaitgaliais tarifas brangesnis. O taupoma pas mus viskas, ir energija, ir mediena, ir darbuotojai – liko tik po vieną korpusui, mechanikas, operatorius ir naktinis sargas viename asmenyje. Beveik šventoji Trejybė. Beje, įdarbintos tik moterys. Ir išeina, kad kartu su įmonės direktoriumi medienos perdirbimo gamykloje dirba keturi žmonės – trys pluša, turėdami pusantros išeiginės per savaitę, o ketvirtas gauna algą. Idilija.
   Tačiau žinot, kas svarbiausia? Kad viso šito daugiau nebus. Nes mane užėdė. Negyvai. Pasaulyje galima rasti svarbesnių dalykų, nei niekinga egzistencija už šimtinę eurų per mėnesį.
   Nėjau atsisveikinti su kolegėmis ir kitų korpusų – moteriškės supyks, bet tiek to. Užmigdžiau pagrindinį kompiuterį, įjungiau signalizaciją, brūkšt kortele – ir aš jau kitapus gamyklos vartų, pamiškėje, beveik gryname ore. Laisvėje. Čia kiekvienas kampas bent jau neurzgia ant tavęs užrašais „Atsargiai, automatinės staklės! “ ir „Pavojinga! Įkaitęs presas! “, negrasina nugnybti neapdairiai atkištą galūnę ar sukramtyti medieną traiškančiais žabtais.
   Kodėl aš žinojau, kad niekada negrįšiu atgal? Keistenybė ir tiek. Na ir kas, kad mane traukė ten, tolyn, už tvirtos plastikinės užtvaros, skiriančios ošiantį mišką nuo savo smarvėje dūstančio miestelio. Tačiau grįžti visuomet galima, o aš žinojau, kad negrįšiu. Žinojau ir tiek.
   Posūkis dešinėje vedė namo, į dulkėtą daugiabučių kvartalą, takelis kairėje – į mišką. Koks dar klausimas, kur sukti? Žinoma, kad į kairę. Net pačios kojos tą žinojo, jos vedė mane tvirtais žingsniais, ir nebuvo nė menkiausios minties, kad kažkas ne taip.
   Kelias, tuščia sargybos būdelė, vartai. Brūkšt kortele – neva aš tik norėjau pasivaikščioti po vakarinį rudenėjantį mišką. Mane tempė ten, tempė lyg užkabinę kabliais, priešintis tam tempimui – tas pats, kaip bandyt nusirauti galvą.
   Tvyrojo rami prieblanda, išvažinėtas keliukas nyko tolumoje tarp medžių. Keliu eiti negalima – dar pastebės kas, reikia per krūmyną, per samanas, atsargiai. Kelias apipelkėjusias balutes apeinam, šakom susikabinusių eglaičių tankumynas – neriam į patį vidurį. Reikia susilieti su mišku, pajusti jį, reikia atsisveikint su pradvisusiu miesto masyvu, kurio daugiau niekada, niekada...
   Paskui aš pastebėjau, kad kojos ėmė klimpti. Neką tegalima buvo patamsyje įžiūrėt, bet spėjau, kad prasidėjo pelkė – tuo metu staiga prisiminiau, kad kai buvau maža, mama man pasakojo, kaip jos mama jai pasakojo jog jai prosenelė pasakojo apie Kerpyčių – tokį piktą pagonių dievuką, laisvalaikiu įsiviliojantį miškan kokią nekaltą dūšelę ir paklaidinantį tiesiog savo malonumui, kad linksmiau būtų. Nusijuokiau.
   Kairė koja prasmego beveik iki kelio, tapo nebejuokinga. Kai ištraukiau, pigus nutrintas batelis nuo jos jau buvo dingęs.
   Dešinė koja irgi ėmė grimzti, truktelėjau, susibadydama basas pėdas kupstais nušokavau keletą metrų, ir kone nugriuvau. Atsikėlusi dar spėjau apsisukti, pulti prie artimiausio medžio, bet paviršiun vos vos išsikišusios jo šaknys pasirodė begėdiškai slidžios – tėškiausi ant nugaros, alkūnės ir kojos prasmego. Ruda kvapni pliurzė iš pradžių užkimšo ausis, paskui riksmui pražiotą burną, o dar pasimuisčius ir ant akių užslinko juoduma.
   Bet aš juk žinojau, kad taip atsitiks, ar ne? Žinojau dar prieš eidama miškan. Kai uždarinėjau cecho duris, beveik jutau, kaip skęstu pelkėje.
   Ir kodėl nenorėjau priešintis? Dingtelėjo tokia paskutinė mintis, o paskui tiesiog ėmiau ir numiriau. Užspringau žemėm ir vandeniu, plaučiuose vietoj oro atsirado drumzliai, bejėgis kūnas dar kažkiek pasitampė, supančiotas klampios pelkės, ir nurimo. Jutau tai. Labai gerai jutau jo prisilietimą – dar šiltą, minkštą ir svetimą.
   Žinojau, kas dedasi.
    - Kerpyčiau, čia tu? - sumurmėjau lėtose, ramiose it miško ošimas mintyse, ir kažkas man atsakė:
    - Ne, tai tu dabar Kerpyčius. Juk jauti?
   O aš jaučiau. Mačiau, kad vieta, kurioje skendo toks pažįstamas moters kūnas, tiesiog juokingai negili – pusmetris, vietom gal daugiau. Ir kaip ji sugebėjo įklimpti?
   Tolėliau lingavo nuo vėjo retos pušys, vienas kitas berželis, pelkė baigėsi, aplink ją – tankumynas, dar toliau – kirtimas su elektros stulpais, kitapus jo vėl miškas, keliukas, miškas, plastikinė siena, miestelis, laukai...
    - Ne, laukai jau ne mūsų. Jie negyvi. Išsigimę. Tikri javai buvo kitokie, aš juos dar prisimenu, o šituos visai neseniai sukūrė žmonės – nulipdė iš mažučių gabalėlių, verčia augti, duoti derlių. Bet ne gyventi.
    - Kodėl? – paklausiau aš.
    - Nes žmonės irgi kartais nori kažką sukurt. Nemoka, bet nori.
   Man atsakinėjo susikūprinęs, žilaplaukis, šiek tiek žvairas senis. Berods jo vardas buvo Josifas. Nors tiesą pasakius tai net ne žmogus – tik minčių gumulėlis, glūdintis manyje, galintis su manimi kalbėti, vienas iš daugelio tokių pačių. Tačiau pasąmonė jį kažkodėl įsivaizdavo kaip kuprotą, žvairą senį.
    - Žmonės sako, kad be negyvų javų jie nepajėgtų išsimaitinti. Bet meluoja – meluoja sau, tiesiog norėdami pasiteisinti. Juk išsimaitintų, jei norėtų.
   O tai – jaunuolis, suaugti nespėjęs paauglys, jo mintys greitos, žvalios. Bet pavargusios.
   Visų jų mintys pavargusios. Ir jaunuolio, ir senio, ir kitų – dešimčių, šimtų žmonių, gumulėlių, knibždančių mano galvoje.
    - Ir tavo mintys su laiku pavargs – tarė kažkuris – tada į mišką pasikviesi naują žmogų, priimsi, o pati pasitrauksi, kaip pasitraukėm mes. Taip visada buvo, visada ir bus.
    - Pavargsiu... Nuo ko? – paklausiau.
    - Nuo šito.
   Ir mane užgriuvo. Iki tol jutau tik dalelę miško, jo gabalėlį, ties kuriuo susikoncentruodavau. O dabar staiga pajutau visą – kiekvieną paraudusį medžio lapelį, kiekvieną smiltelę po velėna, mano ausyse zyzė tūkstančiai uodų, po vidurius landžiojo skruzdžių legionai.
    - Nuo šito, nuo šito, mergaite. Dabar visas miškas tavo, saugok jį, globok. Gali su juo elgtis kaip išmanai, tik klausyk, ką tau sako – jis pats prabils.
   Pasiūbavau vieną iš begalybės traškančių šakų, nuo jos atitrūko sudžiūvęs kankorėžis ir lengvai dunkstelėjo į samanas.
   Kažkuriame tolimame minčių kamputyje ėmė tyliai zvimbti.
    - O kodėl aš? Kodėl būtent aš, Josifai? – paklausiau.
   Jei senis būtų turėjęs lūpas, tikriausiai išsišieptų.
    - Nes tavęs mums reikėjo. Tave pasirinko. Pasirenka visuomet tik tą, kurio labiausiai reikia, kažkada kažkam reikėjo manęs, man prireikė kažko kito. Kai pavargsi, tau ir pačiai taps aišku.
   Zvimbimas stiprėjo, liejosi į sąmonę iš kažkokių nepasiekiamų tolių...
    - Beje, mergyt, dar vienas dalykas. – iš sąmonės užkaborių išlindo ne itin malonus vidutinio amžiaus tipas. – pasistenk pernelyg nelįsti prie žmonių. Svetimi jie čia. Geriau, kad apie tave išvis niekas nežinotų.
    - Aišku. – tariau, bandydama užgožti vis tą patį zvimbimą, erzinantį ir lendantį galvon.
    - Net jei prie tavęs lįs, kirs mišką, degins – vis tiek neliesk. Daryk viską, kad išsigelbėtum, bet neišsiduok žmonėm. – patarinėjo vaikas, mažas, užguitas ir strazdanotas, sėdintis visai giliai.
    - Taip, bet...
    - Ir net jei su kariuomene eis. Net jei karas bus, vis tiek neliesk... – Josifo balsas jau išnyko zvimbime, besigūždamas, lyg mano pačios mintys išsigandusios trauktųsi tolyn.
    - Ne! – surikau, per mišką nusirito galingas vėjo gūsis, plėšydamas lapus ir blokšdamas žemyn paukščius iš padangės. Išgirdau, kaip toli miestelyje sudrebėjo langų stiklai.
   Zvimbimas nutilo.
    - Kas čia? – paklausiau.
   Josifas neatsakė, tylėjo ir visi kiti, lyg pradingę, lyg jų niekada ir nebūtų buvę mano sąmonėj.
   Dingo ir miškas.
    - Čia mes, sese. – nuskambėjo skardus, varpeliu tilindžiuojantis balselis visiškoje tamsoje.
    - Ką?
    - Atsibusk, sese, žaist žmones galima, bet žaist aukštesniais, nei žmonės – blogai. Nepasiduok. Atsibusk.
   Juoduma pasitraukė, pro akių vokus ėmė skverbtis švelni šviesa.
    - Kodėl taip atsitiko? – paklausiau. – kodėl aš atsidūriau ten, kodėl manęs anksčiau nepažadinot?
    - Mes tik žaidėm, sese, bet tu pernelyg įsijautei į žmogų. Taip negalima. Ėmei spinduliuoti savo esybę, todėl miško sargas pamanė, kad esi tinkama jį pakeisti.
    - Taip. – pasakiau. – kaip negerai išėjo...
   Juk prieš daugelį metų, iškeliaudami iš to pasaulio, mes taip ir nesugebėjom jo palikti vien žmonių valiai. Iš pradžių sukūrėm sargus – žmones, kurie saugotų mišką patys tapdami mišku. Pernelyg silpni ilgą laiką ištverti savo naštą jie nuolat keičiasi, ieškodami labiausiai tinkamos pamainos.
   Tačiau mūsų ilgesys vis tiek buvo per didelis, o ir žmonės nenustojo tikėti kaukais, laumėm, aitvarais... Todėl ėmėme kartais grįžinėti į jų pasaulį. Ir žaisti.
   Kas galėjo pamanyt, kad atėjus laikui keisti sargą, netyčia bus pasirinkta žmogumi žaidžianti laumė?
   Atsimerkiau.
   Prieš akis kabojo pasilenkusios merginos veidas, baltos it saulės nutviekstas sniegas akys su užuojauta žvelgė į manąsias, tokias pat baltas.
    - Tik daugiau neįsijausk, sese, gerai? – tarė laumė.
    - Gerai. – atsakiau.
    - Šįkart geriau pažaiskim medžiais. Jie ramesni.
    - Gerai. – ir vėl atsakiau. – aš būsiu beržu, liaunu baltu berželiu, nuo vėjo linguojančiu pakelėje, o tu tapk drebule ir auk netoliese.
    - Taip. – akys nusišypsojo ir dingo.
   Šmėstelėjo tolima, juoda, nežemiška padangė. Po keleto akimirkų kažkur toli jau žingsniavo žmogus, panarinęs galvą, susikūprinęs, žvelgdamas sau po kojomis. Jis ėjo į mišką, paskutinį kartą ėjo. Net neatkreipė dėmesio į nedidelį berželį, tykiai augantį šiapus aukštos plastikinės tvoros.