angelcryingŠioji naktis jiems bus paskutinė, nes jie sugalvojo pažaist likimo žaidimą. Jie nubėgo prie jūros tilto galo, ten kur apačioje bangos atsimuša į slidžius akmenis.
Mergaitė pirmoji užsilipo ant tilto medinio krašto ir ištarė:
- Aš pirmoji, kai grįšiu, pasakysiu, kaip ten.
Jos balsas nei kiek nedrebėjo, bet kojos svyravo, nes ji negalėjo vėjyje išlaikyti pusiausvyros.
- O kada tu grįši? Kiek man tavęs reikės laukti? Juk ne visą amžinybę? - susikrimtęs tarė berniukas.
- Ne, ne.. Jūros bangos mano kūną praplukdys į krantą, o tada pamatysi mane, aš tave pašauksiu, o tu tik žiūrėk, atsiliepk, kad nekaučiau visą amžinybę, kol mane sugrįžusią pasitiksi.
Mergaitė atsakė tvirtu balsu ir visiškai pasitikėdama savo žodžiais.
- Aš atsistosiu čia pat kur tu ir taip geriau matysiu viską.. o tu man papasakosi, kaip danguje gyvena žmonės? - susidomėjęs paklausė berniukas.
- Ne, ne! Tu pats ten nukeliausi ir viską savom akim pamatysi...
Ji ištarė šiuos žodžius šiek tiek lėčiau, o jos akyse sublizgėjo ašara...
Berniukas tylėjo ir žiūrėjo į jos nubalusi veidą, jis nematė džiugesio, nematė baimės, ir vis negalėjo suprasti, kodėl ji verkia, o nesidžiaugia. Juk ji keliauja į rojų!
- Duokš man ranką, noriu išeinant jaustis tvirtai.
Jis atsistojo šalia jos, jų veidai buvo tiesiai į akmenis tilto apačioje ir berniukas džiaugsmingu balsu ištarė:
- O gal apsilankom kartu? Ir paskui nereikės mums vieno kito laukti? Juk tai puiki mintis.
Mergaitė palinksėjo ir tvirtai suspaudė jo ranką...
Patylėjo kelias minutės ir pasakė:
- Jau... suskaičiuosiu iki trijų ir krentam...
Jie suskaičiavo iki trijų ir pasileido kristi tiltu žemyn, kai mergaitės ir berniuko galvos atsitrenkė į slidžius akmenis...
Ir niekam nebereikės jų laukti amžinai, nes jie išėjo kartu, neturėdami šioj žemėj nei vieno brangiausio žmogus.
Dabar jie rojuj, tarp kitų žmonių.
