paaiškinimo po brūkšnio nereikia. eilėraščiai turi kalbėti patys už save, tad autoriaus bandymas juos išeisinti - tik suprastina.
Neaišku, ką nori pasakyti tekstu. Lygini save su vargana mergiote skersgatvyje, tačiau kur esi, kai taip jautiesi ir kodėl taip jautiesi - taip lieka ir neasakyta. Tad visas tekstas ir lieka tik palyginimas, kurio prasmė yra visiškai neaiški. Neaiškių, tarsi nederančių dalykų yra nemažai tekste - pvz. pasakai, kad benamiai yra "klausytojai" - tačiau tavo tekste mergaitė nei kalba, nei dainuoja, nei kūkčioja - nes kūkčiojimai jau priklauso kitai metaforai. Arba pvz. žodis "ramiai" - toj vietoj ir toj formoj atrodo kaip svetimkūnis. Patį varganos mergaitės aprašymą reikia tikslinti, gryninti. Pvz. "apšiurusi" - beveik nereikalingas žodis, nes "vargana mergiotė" jau savaime kuria tokį vaizdą ir dėl to tu tiesiog kartojiesi, o žodis "nuvalkiota" - sunkiai pritaikomas asmens aprašinėjimui, jis daugiausia vartojamas kalbant apie žodžius, posakius, temas - idėjinius, o ne realius dalykus.
Mintys tai gražios:) gal dar ir reiktų prie kūrinuko padirbėti.
Kartais ir aš taip rašau- išeina marazmas, tad kai ką tenka pataisyti, o ko netaisau...na,taip ir lieka marazmu;)
"Tai išėjo iš sielos,
ne iš galvos.
Bet ko gero to
nepajėgiau atskleisti
kūrinyje..." Panašiai jaučiuosi dėl savo eiliaus "Labirintas"...
Gražu... iš sielos... taip, kaip man ir patinka.. :)
Tiesiog, kad visi suprastų, jog kritika nebūna beviltiška ir jog žinotų, kad aš suprantu ką parašiau ne taip, tiesiog nebesinorėjo man keisti to, kas iš manęs išplaukė, tad parašiau tai. :)