Svajonių paukšte nuostabi,
Į kokius tolius tu skrendi?
Kiek saulės, džiaugsmo tavyje!
O kad sugaučiau žaroje!
Tu liktum mano širdyje...
Viena paklydusi skraidai,
Tau neberūpi mūs vargai?
Nors tiesias rankos į tave,
Skrendi šalia, visai šalia,
Ugnies skaisčios kibirkštėle.
Sakyk, ką reiškia ta šviesa,
Svajonėj laimė paslėpta?
Kai tu išskleidusi sparnus,
Keli žmonėms vilties vartus,
Verti pamiršti jų vargus?
Sakyk, kaip galime tave
Sugaut, paslėpt savojoj širdyje?
Be reikalo jūs tykote manęs!
Likimo liūdno nepakeisite...
Medžiokliai įvairių kraštų, žinokit:
Jei jūsų siela nerami,
O gal nėra skaisčios ugnies širdy?
Be reikalo vilioja jus mana šviesa,
Ramybės, džiaugsmo nesurasite,
Tik grimsite giliau į klaikų nakties gylį...
Sugaut, paslėpt savojoj širdyje? Likimo liūdno nepakeisite... Tik grimsite giliau į klaikų nakties gylį... man šios eilutės kliūva beskaitant, o šiaip,pirmi du posmai tai labai patiko... :)
Giliai įsijausta ir išsakytos labai teisingos mintys.Aš rašyčiau prieš paskutiniame posmelyje, paskutinėje eilutėje: „Paslėpt sasavojoj širdyje, Paskutinio posmelio visai nerašyčiau. Tai tik mano mano tokia nuomonė:))