Man dažnai gaila kitų
Išsiblaškę jie nemato
Savo kelio pirmyn
Todėl žiuri atgal
Ir neranda ką pametę
Užjausti bandžiau
Raminti nerimstantį
Vaiką skubanti pasenti
O paskui supratau-
Stabdyt negaliu – tik paleisti
Taip pati pasiklydau
Tarp leisti neleisti užjausti
Mačiau kaip kiti surado savo kelius
Kaip sensta vaikai
Ir pati pasenau neišmokus gyventi...