Pragaro vartai

Auštant,
visa išraudai,
išlindus,
pro palapinės angą,
išraudai, nutolusi,
kaip spanguolė,
pamiršus gerus žodžius,
ant nubučiuotų -
krūtų, akių, lūpų,
pamiršus,
ką buvai
pasiskolnus.

Lyg gulbė,
paspartinus žingsnius,
įdavus man
į rankas angį,
skambant Bachui,
Hendeliui -
išblukinai -
sušaudytų akių spalvą.
Pilna griaustinių, žaibų,
pabėgai,
o man atsivėrė -
Pragaro vartai,
lyg nuo vyno, alaus,
apspangus.

Pasislėpusi,
nuo šaltų vėjų,
minioje,
akmeninėmis rankomis,
ryškiomis kojomis -
mano moteris,
lyg žibutes,
lyg neužmirštuoles -
maigai.

Išlindai
pro palapinės plyšį,
užsimetusi,
ant nuogų pečių,
persišviečiančią,
raudoną suknelę.

Išėjai,
benamių drugių dangų,
lyžtelėjusi,
padėjusi man,
tam girtam Angelui,
meile užnuodytą,
ištrupėjusią -
saulėgrąžos galvą,
ant nuogų,
virpančių kelių.