Angelams laukiant autobuso

Saulė jau buvo aukštai pakilusi ir spigino visu smarkumu. Vasaros kaitros prispaustoje žolėje vangiai čirpė svirpliai, netoliese esančiame miške girdėjosi kažkoks baubiantis gyvūnas.
- Mamyte, ar autobusas greit atvažiuos?
Maža mergaitė geltona gėlėta suknute nekantraudama patimpčiojo mamos sijoną.
- Jau greit, dukrele, greit.
Mergaitė apsidairė. Stotelėje, vienintelėje šiame kaime, stovėjo dar dvi moterys ir berniukas, kuris nedrąsiai žvilgčiojo į jos pusę.
Mažoji priėjo prie medinio suoliuko ir susidomėjusi apžiūrėjo. Abiejuose suolelio pakraščiuose buvo išraižyta po angelą. Mergaitė perbraukė ranka per vieną iš jų ir nusišypsojo.
- Mamyte!
Moteris negirdėjo, su kitomis laukiančiosiomis apie kažką smagiai plepėjo. Mergaitė krimstelėjo lūpą, tada dar kartą apžvelgė stotelę. Berniukas vis dar žiūrėjo į ją, tad džiaugsmingai pribėgo prie jo.
- Žiūrėk, - mostelėjo ranka į suoliuką, - angelai irgi laukia autobuso!

* * *

Autobusas gerokai vėlavo. Kai kurie mokiniai neiškentę pėdino atgal namo, tik kantriausieji liko stovėti ir laukti. Buvo šaltas žiemos rytas, kartais praskriedavo žvarbūs vėjo gūsiai, ir visi laukiantieji susigūždavo.
Kaip ir visi vaikai, Benas džiūgavo – matematikos pamokos, į kurią dabar vėlavo, jis niekada nemėgo. Pasitaisęs sunkią kuprinę ir užsimaukšlinęs šaliką dar aukščiau ant nosies, jis pasisuko į miško pusę ir atsiduso. Tolumoje girdėjosi padriki balsai ir šunų lojimai – paieškos būriai vis dar šukavo mišką, ieškodami prieš porą dienų jame dingusios mergaitės.
Ji retai atvykdavo į kaimelį, pas savo močiutę prabūdavo dvi, daugiausiai tris dienas. Vaikai net jos vardo nežinojo, iš suaugusiųjų buvo girdėję tik, kad serga kažkokia liga. Būtent dėl šios priežasties visi mergaitės vengė ir nenorėjo draugauti.
Benas liūdnai pakapstė koja sniegą.
Prieš tą porą dienų, kaimelio vaikai sugalvojo iš jos pasišaipyti ir iškrėsti išdaigą – pasakė, kad miške paslėptas žaislas, ir jei ji jį suras, bus priimta į būrį. Nė vienas juk nesitikėjo, kad ji išeis ir nebegrįš...
Tolumoje pasigirdo autobuso burzgimas. Berniukas susiraukė. Visgi dar teks pasėdėti pamokoje.

* * *

Benas stovėjo susigūžęs už stotelės budelės sienos ir drebančiom nuo šalčio rankom šiaip ne taip užsidegė cigaretę. Žvilgtelėjęs į laikrodį, jis nervingai įtraukė dūmą.
Jau beveik kaip valanda vaikinas trenkė namų durimis ir atėjo čia. Kelinta diena girtas tėvas vėl jį užsipuolė dėl prastų pažymių, kaip visada pravirkdė motiną, o Benui bandant jį įsisiautėjusį nuraminti, visai pasiuto ir trenkė sūnui. Šis neišlaikė, apsirengė ir išėjo.
Vėlyvą naktį autobusas seniai nebevažiavo, o miestas buvo gana toli. Vaikinas baigė rūkyti, numetė nuorūką, pasitaisė apykaklę ir susigūžęs, saugodamasis nuo sniego gūsių, nužingsniavo keliu.
Benas niršo ant tėvo, ant motinos, netgi ant savęs paties. Atrodė, kad visas pasaulis šiuo metu atsisukęs prieš jį, ir dėl to vaikiną dar labiau ėmė pyktis.
- Po galais! – garsiai nusikeikė.
Kelias į miestą darė didelį lankstą aplink mišką, tad suirzęs Benas staiga išsuko iš jo ir nubrido per laukus. Tikėjosi, kad šitaip savo tikslą pasieks greičiau ir neteks kęsti žvarbaus vėjo bei pustomo sniego.
Liūdnai siūbuodami medžiai saugojo vėlyvą keliautoją nuo speiguotų šuorų. Miške sniego sluoksnis buvo plonesnis, tačiau vis tiek netrukus Benas užilso, sulėtino žingsnį ir ėmė grabalioti kišenėje cigarečių pakelį. Sušąlusiomis rankomis pagaliau išsitraukęs jį, pradėjo ieškoti į kurią kišenę įsikišo žiebtuvėlį.
Staiga Benas išgirdo tylų spragtelėjimą ir tuo pat momentu koją nuvėrė aštrus skausmas. Vaikinas riktelėjo ir susmuko į sniegą. Sukandęs dantis, jis atsisėdo, pačiupinėjo koją ir tyliai nusikeikė. Galiausiai sugraibęs kišenėje žiebtuvėlį, įžiebė ugnį ir apžiūrėjo atidžiau. Geležiniai spąstų dantys buvo giliai įsmigę į raumenis, kraujas sruvo per džinsų klešnę ir pamažu varvėjo ant sniego.
Dar vasarą vaikinas girdėjo, jog miške kažkas pradėjo brakonieriauti, tačiau niekada tuo pernelyg nesidomėjo. Dabar gi įrėpliojo tiesiai į jų spąstus.
Benas įsikišo žiebtuvėlį atgal į kišenę, pasitrynė rankas ir suėmęs už geležinių nasrų, pabandė juos pražiodyti. Įtempus visas jėgas, spąstai cyptelėjo ir nenoriai pasidavė. Vaikinas ištraukė koją ir, nasrams garsiai kaukštelėjus, atsiduso. Pabandęs atsistoti, net aiktelėjo. Ėmė krėsti drebulys. Nors miške vėjas buvo gerokai prislopintas, bet vis tiek košė kiaurai per striukę ir šaldė kaulus. Pasiramstydamas į medžius, Benas sunkiai nušlubčiojo pirmyn.
Netrukus pavargęs ir sušalęs jis sustojo ir sunkiai alsuodamas atsirėmė į medį. Galiausiai atsisėdo ant žemės ir susigūžė. Vaikinas puikiai suvokė, jog negali ilgai sėdėti ir tuo labiau užmigti, bet buvo pernelyg sunku atsispirti vokus užgulusiam sunkiam nuovargiui.
- Tik trumpam... – sušnabždėjo sau ir užsimerkė.

* * *

Pabudo Benas kai kažkas švelnaus brūkštelėjo per skruostą. Jis atsimerkė ir nieko nesuvokdamas kurį laiką spoksojo į tamsa apgaubtas lubų sijas. Vienu skruostu juto karštį ir pasukęs galvą pamatė besikūrenantį židinį. Kūnas atrodė neįtikėtinai sunkus, vaikinas sukrutėjo ir koją nuvėrė skausmas. Pasirėmęs ant alkūnių, apsidairė.
Apkamšytas kailiais gulėjo jis ant lovos nedideliame kambarėlyje. Netoli akmeninio židinio stovėjo rąstinis stalas ir suolas. Virš jų kabėjo daugybė džiovintų augalų, dėl kurių kambaryje tvyrojo keistas salsvas kvapas.
Pasigirdo tylus miauktelėjimas ir tik tada Benas atkreipė dėmesį į kitoje židinio pusėje stovinčią dėžę. Iš jos kaip tik kyštelėjo galvą pilka katė ir dar kart sukniaukė.
Girgžtelėjo praveriamos durys, išgąsdindamos vaikiną. Jis atsigręžė ir nustebęs įsispoksojo į tarpdury stovinčią merginą. Ši maloniai nusišypsojo.
- Jau pabudai, - tarė ji, padėjo ant stalo masyvų geležinį virdulį ir priėjo prie pat lovos.
Pasilenkusi įsižiūrėjo tiesiai Benui į akis, o šis, pasijutęs nejaukiai, nusisuko.
- Kaip jautiesi? – paklausė mergina ir nelaukusi atsakymo pridėjo delną jam prie kaktos.
- Ką tu čia darai?!
Vaikinas nusikratė rankos ir piktai įsižiūrėjo į nepažįstamąją. Mergina nusijuokė, grįžo prie stalo ir, paėmusi virdulį, pakabino jį virš ugnies.
- Vis dar turi karščio, - atidžiai stebėdama svečią ištarė ji. – Mano vardas Gabija.
- Benas, - burbtelėjo.
Dar kart sukniaukė dėžėje tupinti katė, atkreipdama Gabijos dėmesį.
- Tija, kas nutiko? – mergina atsitūpė prie dėžės. – Mažiai jau nori išlipti? Na, gerai, supažindinsim juos su mūsų svečiu.
Gabija atsisuko ir vaikinas jos rankose pamatė du rainus kačiukus, kuriuos ji ir padėjo ant lovos krašto. Benas atsitraukė nuo jų lyg nuo raupsuotųjų, sukeldamas merginos juoką.
- Juk tai tik maži kačiukai, nereikia jų bijoti, - ji grąžino benurėpliojantį pūkuotą mažylį prie antrojo.
Į lovą stryktelėjo katė, ir vaikinas net krūptelėjo.
- Žmonės įkišo Tiją su kačiukais į maišą ir išmetė, - žaisdama su vienu mažyliu pasakė Gabija. – Radau juos miške, parsinešiau, sušildžiau. Gaila, vienas vis tik neišgyveno.
- Kaip aš čia atsidūriau? – lyg tik dabar prisiminęs paklausė Benas.
- Tave taip pat radau miške, - nusišypsojo nepažįstamoji, - kaip ir juos.
- Lygini mane su katėmis?
Gabija vėl nusijuokė, nieko netarusi perkėlė pūkuotuosius atgal į dėžę. Tada nukėlė virdulį ir supylė karštą vandenį į ant stalo stovintį puodelį.
- Kodėl neiškvietei greitosios?
- Neturiu telefono. Čia apskritai nėra elektros, o lauke vis dar siaučia pūga. Ir taip nusiplūkiau, kol partempiau tave namo.
- Bet kas tu tokia?
Benas nieko nesuprato. Jis visus aštuoniolika metų pragyveno prie šito miško, bet nė karto negirdėjo apie čia stovintį namelį, tuo labiau apie jame gyvenančią merginą.
- Jau sakiau, aš – Gabija.
- Žinau šitą, bet... – vaikinas užsikirto, - kas tu tokia? Nesu girdėjęs...
Mergina pakišo jam panosėn garuojančios arbatos puodelį.
- Ir nereikia girdėti, užtenka tikėti. Išgerk, arbata padės numušti karštį ir pasijusi žymiai geriau.
Benas paėmė puodelį ir nepatikliai įsižiūrėjo į jo turinį. Paviršiuje plaukiojo geltonas džiovintas žiedas.
- Šita gėlytė karščio nenumuša, užtat gerina nuotaiką, - pastebėjusi Beno žvilgsnį, paaiškino Gabija ir šyptelėjusi pridūrė, - be to geltona – mano mėgstamiausia spalva ir ji dera tavo arbatos puodelyje.
Vaikinas gurkštelėjo ir net sučepsėjo - taip maloniai karštas gėrimas nutekėjo gerkle.
- Taigi... – nutęsė šeimininkė, - ir ką tu veikei vidury nakties siaučiant pūgai miške?
- Ėjau į miestą... – nenoriai atsakė ir net susiraukė, prisiminęs verkiančią motiną ir tėvo smūgį.
- Nebūtų buvę paprasčiau eiti keliu?
- Galbūt... – suburbėjo. – Klausyk, ačiū už arbatą, bet manau, kad man reiktų eiti.
Benas atidavė puoduką merginai, atsiklojo ir nuleido kojas ant žemės. Vis dar jautėsi skausmingas pulsavimas, nors nebe toks stiprus kaip anksčiau.
- Ir vėl naktį vidury pūgos į mišką?
- Ne tavo reikalas! – piktai atšovė vaikinas. Ir kas ji tokia, kad aiškintų jam ką daryti, o ko ne?
Bet tie žodžiai lyg vėjas nupūtė draugišką Gabijos šypseną. Ji stumtelėjo besistojantį Beną ir šis lengvai nugriuvo atgal į minkštus patalus.
- O dabar paklausyk manęs, užsispyrėli, - vaikinas net loštelėjo iš netikėtumo, pamatęs grėsmingai į šonus rankas įrėmusią nepažįstamąją, - gelbėjau tave ne dėl to, kad po to išleisčiau numirti, tad gulk į lovą ir gulėk, o ryte, - jos balsas nurimo, - nubrisiu į kaimą ir pakviesiu pagalbą. Gerai?
Benas tik nebyliai linktelėjo. Mergina vėl šyptelėjo ir ištiesė jo puodelį su geltonuoju žiedu arbatos paviršiuje.
- Ir gerk arbatą, jei ji atšals, nebus naudos ir tau nebepadės. Aš tuoj grįšiu, nedrįsk keltis iš lovos.
Vaikinas murmtelėjo „gerai“ ir Gabija išėjo. Šilta arbata ramino ir netrukus vaikiną apėmė mieguistumas. Jis vis saugojo, kad neprarytų žiedo, tačiau su paskutiniu gurkšniu šis vis tik atsidūrė burnoje. Benas nepatenkintas jį sukramtė ir pajuto kaip liežuvis apkarto. Padėjęs puodelį ant žemės, vaikinas išsitiesė lovoje ir jį užvaldė nenumaldomas noras pamiegoti. Jau beveik užsnūdęs, išgirdo dėžėje murkiančią katę.

* * *

Kai vėl atmerkė akis, ilgai žiūrėjo į balto tinko lubas, nesuprasdamas kur atsidūrė. Kai sujudėjo, išgirdo susirūpinusį motinos balsą:
- Kaip jautiesi, Benai?
Ji sėdėjo šalia lovos su bebaigiama megzti vilnone kojine.
- Kur aš?
- Ligoninėj, brangusis. Tu vos... – mama apsiašarojo ir pabučiavo sūnui į delną. - Labai mane išgąsdinai.
- Kaip aš čia atsidūriau? – nieko nebesuprasdamas vaikinas apsidairė po palatą.
- Ryte tave rado girininkas, sužeistą ir beveik mirtinai sušąlusį. Stebuklas, kad išgyvenai...
- Stebuklas...
Benas vėl įsispoksojo į lubas. Viskas atrodė taip tikra... Jis vis dar juto kartų geltonojo žiedo skonį ant liežuvio.
Netikėtos minties persmelktas, staiga paklausė:
- Mama, kuo buvo vardu mergaitė, prieš aštuonerius metus dingusi miške? Na, ta, apie kurią kaime dar dažnai šneka. Nepamenu jos vardo...
Moteris nustebusi žvilgtelėjo į sūnų.
- Jos vardas buvo Gabija.