Rašyk
Eilės (74651)
Fantastika (2213)
Esė (1505)
Proza (10560)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1137)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Saulė jau buvo aukštai pakilusi ir spigino visu smarkumu. Vasaros kaitros prispaustoje žolėje vangiai čirpė svirpliai, netoliese esančiame miške girdėjosi kažkoks baubiantis gyvūnas.
- Mamyte, ar autobusas greit atvažiuos?
Maža mergaitė geltona gėlėta suknute nekantraudama patimpčiojo mamos sijoną.
- Jau greit, dukrele, greit.
Mergaitė apsidairė. Stotelėje, vienintelėje šiame kaime, stovėjo dar dvi moterys ir berniukas, kuris nedrąsiai žvilgčiojo į jos pusę.
Mažoji priėjo prie medinio suoliuko ir susidomėjusi apžiūrėjo. Abiejuose suolelio pakraščiuose buvo išraižyta po angelą. Mergaitė perbraukė ranka per vieną iš jų ir nusišypsojo.
- Mamyte!
Moteris negirdėjo, su kitomis laukiančiosiomis apie kažką smagiai plepėjo. Mergaitė krimstelėjo lūpą, tada dar kartą apžvelgė stotelę. Berniukas vis dar žiūrėjo į ją, tad džiaugsmingai pribėgo prie jo.
- Žiūrėk, - mostelėjo ranka į suoliuką, - angelai irgi laukia autobuso!

* * *

Autobusas gerokai vėlavo. Kai kurie mokiniai neiškentę pėdino atgal namo, tik kantriausieji liko stovėti ir laukti. Buvo šaltas žiemos rytas, kartais praskriedavo žvarbūs vėjo gūsiai, ir visi laukiantieji susigūždavo.
Kaip ir visi vaikai, Benas džiūgavo – matematikos pamokos, į kurią dabar vėlavo, jis niekada nemėgo. Pasitaisęs sunkią kuprinę ir užsimaukšlinęs šaliką dar aukščiau ant nosies, jis pasisuko į miško pusę ir atsiduso. Tolumoje girdėjosi padriki balsai ir šunų lojimai – paieškos būriai vis dar šukavo mišką, ieškodami prieš porą dienų jame dingusios mergaitės.
Ji retai atvykdavo į kaimelį, pas savo močiutę prabūdavo dvi, daugiausiai tris dienas. Vaikai net jos vardo nežinojo, iš suaugusiųjų buvo girdėję tik, kad serga kažkokia liga. Būtent dėl šios priežasties visi mergaitės vengė ir nenorėjo draugauti.
Benas liūdnai pakapstė koja sniegą.
Prieš tą porą dienų, kaimelio vaikai sugalvojo iš jos pasišaipyti ir iškrėsti išdaigą – pasakė, kad miške paslėptas žaislas, ir jei ji jį suras, bus priimta į būrį. Nė vienas juk nesitikėjo, kad ji išeis ir nebegrįš...
Tolumoje pasigirdo autobuso burzgimas. Berniukas susiraukė. Visgi dar teks pasėdėti pamokoje.

* * *

Benas stovėjo susigūžęs už stotelės budelės sienos ir drebančiom nuo šalčio rankom šiaip ne taip užsidegė cigaretę. Žvilgtelėjęs į laikrodį, jis nervingai įtraukė dūmą.
Jau beveik kaip valanda vaikinas trenkė namų durimis ir atėjo čia. Kelinta diena girtas tėvas vėl jį užsipuolė dėl prastų pažymių, kaip visada pravirkdė motiną, o Benui bandant jį įsisiautėjusį nuraminti, visai pasiuto ir trenkė sūnui. Šis neišlaikė, apsirengė ir išėjo.
Vėlyvą naktį autobusas seniai nebevažiavo, o miestas buvo gana toli. Vaikinas baigė rūkyti, numetė nuorūką, pasitaisė apykaklę ir susigūžęs, saugodamasis nuo sniego gūsių, nužingsniavo keliu.
Benas niršo ant tėvo, ant motinos, netgi ant savęs paties. Atrodė, kad visas pasaulis šiuo metu atsisukęs prieš jį, ir dėl to vaikiną dar labiau ėmė pyktis.
- Po galais! – garsiai nusikeikė.
Kelias į miestą darė didelį lankstą aplink mišką, tad suirzęs Benas staiga išsuko iš jo ir nubrido per laukus. Tikėjosi, kad šitaip savo tikslą pasieks greičiau ir neteks kęsti žvarbaus vėjo bei pustomo sniego.
Liūdnai siūbuodami medžiai saugojo vėlyvą keliautoją nuo speiguotų šuorų. Miške sniego sluoksnis buvo plonesnis, tačiau vis tiek netrukus Benas užilso, sulėtino žingsnį ir ėmė grabalioti kišenėje cigarečių pakelį. Sušąlusiomis rankomis pagaliau išsitraukęs jį, pradėjo ieškoti į kurią kišenę įsikišo žiebtuvėlį.
Staiga Benas išgirdo tylų spragtelėjimą ir tuo pat momentu koją nuvėrė aštrus skausmas. Vaikinas riktelėjo ir susmuko į sniegą. Sukandęs dantis, jis atsisėdo, pačiupinėjo koją ir tyliai nusikeikė. Galiausiai sugraibęs kišenėje žiebtuvėlį, įžiebė ugnį ir apžiūrėjo atidžiau. Geležiniai spąstų dantys buvo giliai įsmigę į raumenis, kraujas sruvo per džinsų klešnę ir pamažu varvėjo ant sniego.
Dar vasarą vaikinas girdėjo, jog miške kažkas pradėjo brakonieriauti, tačiau niekada tuo pernelyg nesidomėjo. Dabar gi įrėpliojo tiesiai į jų spąstus.
Benas įsikišo žiebtuvėlį atgal į kišenę, pasitrynė rankas ir suėmęs už geležinių nasrų, pabandė juos pražiodyti. Įtempus visas jėgas, spąstai cyptelėjo ir nenoriai pasidavė. Vaikinas ištraukė koją ir, nasrams garsiai kaukštelėjus, atsiduso. Pabandęs atsistoti, net aiktelėjo. Ėmė krėsti drebulys. Nors miške vėjas buvo gerokai prislopintas, bet vis tiek košė kiaurai per striukę ir šaldė kaulus. Pasiramstydamas į medžius, Benas sunkiai nušlubčiojo pirmyn.
Netrukus pavargęs ir sušalęs jis sustojo ir sunkiai alsuodamas atsirėmė į medį. Galiausiai atsisėdo ant žemės ir susigūžė. Vaikinas puikiai suvokė, jog negali ilgai sėdėti ir tuo labiau užmigti, bet buvo pernelyg sunku atsispirti vokus užgulusiam sunkiam nuovargiui.
- Tik trumpam... – sušnabždėjo sau ir užsimerkė.

* * *

Pabudo Benas kai kažkas švelnaus brūkštelėjo per skruostą. Jis atsimerkė ir nieko nesuvokdamas kurį laiką spoksojo į tamsa apgaubtas lubų sijas. Vienu skruostu juto karštį ir pasukęs galvą pamatė besikūrenantį židinį. Kūnas atrodė neįtikėtinai sunkus, vaikinas sukrutėjo ir koją nuvėrė skausmas. Pasirėmęs ant alkūnių, apsidairė.
Apkamšytas kailiais gulėjo jis ant lovos nedideliame kambarėlyje. Netoli akmeninio židinio stovėjo rąstinis stalas ir suolas. Virš jų kabėjo daugybė džiovintų augalų, dėl kurių kambaryje tvyrojo keistas salsvas kvapas.
Pasigirdo tylus miauktelėjimas ir tik tada Benas atkreipė dėmesį į kitoje židinio pusėje stovinčią dėžę. Iš jos kaip tik kyštelėjo galvą pilka katė ir dar kart sukniaukė.
Girgžtelėjo praveriamos durys, išgąsdindamos vaikiną. Jis atsigręžė ir nustebęs įsispoksojo į tarpdury stovinčią merginą. Ši maloniai nusišypsojo.
- Jau pabudai, - tarė ji, padėjo ant stalo masyvų geležinį virdulį ir priėjo prie pat lovos.
Pasilenkusi įsižiūrėjo tiesiai Benui į akis, o šis, pasijutęs nejaukiai, nusisuko.
- Kaip jautiesi? – paklausė mergina ir nelaukusi atsakymo pridėjo delną jam prie kaktos.
- Ką tu čia darai?!
Vaikinas nusikratė rankos ir piktai įsižiūrėjo į nepažįstamąją. Mergina nusijuokė, grįžo prie stalo ir, paėmusi virdulį, pakabino jį virš ugnies.
- Vis dar turi karščio, - atidžiai stebėdama svečią ištarė ji. – Mano vardas Gabija.
- Benas, - burbtelėjo.
Dar kart sukniaukė dėžėje tupinti katė, atkreipdama Gabijos dėmesį.
- Tija, kas nutiko? – mergina atsitūpė prie dėžės. – Mažiai jau nori išlipti? Na, gerai, supažindinsim juos su mūsų svečiu.
Gabija atsisuko ir vaikinas jos rankose pamatė du rainus kačiukus, kuriuos ji ir padėjo ant lovos krašto. Benas atsitraukė nuo jų lyg nuo raupsuotųjų, sukeldamas merginos juoką.
- Juk tai tik maži kačiukai, nereikia jų bijoti, - ji grąžino benurėpliojantį pūkuotą mažylį prie antrojo.
Į lovą stryktelėjo katė, ir vaikinas net krūptelėjo.
- Žmonės įkišo Tiją su kačiukais į maišą ir išmetė, - žaisdama su vienu mažyliu pasakė Gabija. – Radau juos miške, parsinešiau, sušildžiau. Gaila, vienas vis tik neišgyveno.
- Kaip aš čia atsidūriau? – lyg tik dabar prisiminęs paklausė Benas.
- Tave taip pat radau miške, - nusišypsojo nepažįstamoji, - kaip ir juos.
- Lygini mane su katėmis?
Gabija vėl nusijuokė, nieko netarusi perkėlė pūkuotuosius atgal į dėžę. Tada nukėlė virdulį ir supylė karštą vandenį į ant stalo stovintį puodelį.
- Kodėl neiškvietei greitosios?
- Neturiu telefono. Čia apskritai nėra elektros, o lauke vis dar siaučia pūga. Ir taip nusiplūkiau, kol partempiau tave namo.
- Bet kas tu tokia?
Benas nieko nesuprato. Jis visus aštuoniolika metų pragyveno prie šito miško, bet nė karto negirdėjo apie čia stovintį namelį, tuo labiau apie jame gyvenančią merginą.
- Jau sakiau, aš – Gabija.
- Žinau šitą, bet... – vaikinas užsikirto, - kas tu tokia? Nesu girdėjęs...
Mergina pakišo jam panosėn garuojančios arbatos puodelį.
- Ir nereikia girdėti, užtenka tikėti. Išgerk, arbata padės numušti karštį ir pasijusi žymiai geriau.
Benas paėmė puodelį ir nepatikliai įsižiūrėjo į jo turinį. Paviršiuje plaukiojo geltonas džiovintas žiedas.
- Šita gėlytė karščio nenumuša, užtat gerina nuotaiką, - pastebėjusi Beno žvilgsnį, paaiškino Gabija ir šyptelėjusi pridūrė, - be to geltona – mano mėgstamiausia spalva ir ji dera tavo arbatos puodelyje.
Vaikinas gurkštelėjo ir net sučepsėjo - taip maloniai karštas gėrimas nutekėjo gerkle.
- Taigi... – nutęsė šeimininkė, - ir ką tu veikei vidury nakties siaučiant pūgai miške?
- Ėjau į miestą... – nenoriai atsakė ir net susiraukė, prisiminęs verkiančią motiną ir tėvo smūgį.
- Nebūtų buvę paprasčiau eiti keliu?
- Galbūt... – suburbėjo. – Klausyk, ačiū už arbatą, bet manau, kad man reiktų eiti.
Benas atidavė puoduką merginai, atsiklojo ir nuleido kojas ant žemės. Vis dar jautėsi skausmingas pulsavimas, nors nebe toks stiprus kaip anksčiau.
- Ir vėl naktį vidury pūgos į mišką?
- Ne tavo reikalas! – piktai atšovė vaikinas. Ir kas ji tokia, kad aiškintų jam ką daryti, o ko ne?
Bet tie žodžiai lyg vėjas nupūtė draugišką Gabijos šypseną. Ji stumtelėjo besistojantį Beną ir šis lengvai nugriuvo atgal į minkštus patalus.
- O dabar paklausyk manęs, užsispyrėli, - vaikinas net loštelėjo iš netikėtumo, pamatęs grėsmingai į šonus rankas įrėmusią nepažįstamąją, - gelbėjau tave ne dėl to, kad po to išleisčiau numirti, tad gulk į lovą ir gulėk, o ryte, - jos balsas nurimo, - nubrisiu į kaimą ir pakviesiu pagalbą. Gerai?
Benas tik nebyliai linktelėjo. Mergina vėl šyptelėjo ir ištiesė jo puodelį su geltonuoju žiedu arbatos paviršiuje.
- Ir gerk arbatą, jei ji atšals, nebus naudos ir tau nebepadės. Aš tuoj grįšiu, nedrįsk keltis iš lovos.
Vaikinas murmtelėjo „gerai“ ir Gabija išėjo. Šilta arbata ramino ir netrukus vaikiną apėmė mieguistumas. Jis vis saugojo, kad neprarytų žiedo, tačiau su paskutiniu gurkšniu šis vis tik atsidūrė burnoje. Benas nepatenkintas jį sukramtė ir pajuto kaip liežuvis apkarto. Padėjęs puodelį ant žemės, vaikinas išsitiesė lovoje ir jį užvaldė nenumaldomas noras pamiegoti. Jau beveik užsnūdęs, išgirdo dėžėje murkiančią katę.

* * *

Kai vėl atmerkė akis, ilgai žiūrėjo į balto tinko lubas, nesuprasdamas kur atsidūrė. Kai sujudėjo, išgirdo susirūpinusį motinos balsą:
- Kaip jautiesi, Benai?
Ji sėdėjo šalia lovos su bebaigiama megzti vilnone kojine.
- Kur aš?
- Ligoninėj, brangusis. Tu vos... – mama apsiašarojo ir pabučiavo sūnui į delną. - Labai mane išgąsdinai.
- Kaip aš čia atsidūriau? – nieko nebesuprasdamas vaikinas apsidairė po palatą.
- Ryte tave rado girininkas, sužeistą ir beveik mirtinai sušąlusį. Stebuklas, kad išgyvenai...
- Stebuklas...
Benas vėl įsispoksojo į lubas. Viskas atrodė taip tikra... Jis vis dar juto kartų geltonojo žiedo skonį ant liežuvio.
Netikėtos minties persmelktas, staiga paklausė:
- Mama, kuo buvo vardu mergaitė, prieš aštuonerius metus dingusi miške? Na, ta, apie kurią kaime dar dažnai šneka. Nepamenu jos vardo...
Moteris nustebusi žvilgtelėjo į sūnų.
- Jos vardas buvo Gabija.
2010-07-02 13:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-07 14:46
Irna Labokė
Fantastiškai puikiai, profesionaliai, supinta istorija! 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-16 22:03
driezas
pirmoj skiltį:
svirpliai yra naktiniai vabzdžiai, todėl dieną reikėtų girdėti žiogus. mergaitę vaizduoji labai nenuosekliai: ką tik "patimpčiojusi" mamai už sijono ir nekantravusi, ji lyg pirmąkart apsidairo ir jau džiūgauja prie angelų.
antroj pastraipoj girdėjosi šunų "lojimai" - nelabai vartotina daugiskaita, kaip ir "...tik, kad...". nei vienas "juk" - labiau skamba kaip pasiteisinimas, o ne aprašymas.
trečioj:"budelė" - keistokas daiktas, bet gal nereliginis,"jau beveik kaip valanda" kliūva, naktį autobusas "seniai" nebevažiavo, "užilso", vėjas buvo gerokai "prislopintas" ir panašiai.
trūksta redakcijos ir sakinių sandaroje reikėtų pasitemt.
o turinys nors ir mielas, bet smarkiai prasilenkia su natūraliom žmogaus reakcijom ir logika.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-08 00:00
Avoir
Be to, pamiršau pridurti, jog teksto nuspėjamumas niekada nepasitarnauja jo kokybei.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-07 23:58
Avoir
Neįtikino. Gražus momentas su žiedu, tačiau tipinis pasakojimas, neatnešantis skaitytojui nieko naudingo. Na, taip, pačią istoriją skaityti malonu, tačiau tik tiek. O gal aš nepamačiau kažko paslėpto?...
Šįkart duosiu tris.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-07 15:43
pilkė_
Švelnus kūrinukas su žaviomis detalėmis. Laputė teisi dėl žiedo - taip, geras epizodas; taip pat man patiko apie angelus pradžioje.
Kadangi siužetukas nėra itin "kabinantis", gana paprastas ir nuoseklus, tekstas turi kalbėti detalėmis, užuominomis ar simboliais ir pan. ... Taigi Autorė eina teisingu keliu, tik kai kur reikėtų stipriau, įtaigiau.
Kliuvo tai, kad iš viso pasakojimo tarsi ir niekas neišplaukia. Vaizduojamos kelios situacijos (mergaitės dingimas; Beno šeima; atsibudimas trobelėje [...]), tačiau pabaigoje jos "surišamos" į vieną mazgą tik išoriškai. Vidiniai siūlai išsisklaido. Ką pagrindiniam veikėjui reiškė motinos atsakymas? Koks ryšys buvo tarp veikėjų (kažkaip trūksta jo, truputį). Keista, kad veikėjas taip greit susieja "angelą" ir dingusią mergaitę.
Patiko, kad,  kaip ir įprasta Tavo kūriniuose, yra keletas galimų suvokimo variantų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-07 08:59
Varinė Lapė
Labai puiki dalis apie geltonąjį žiedą :) Juk tikrai, būna geri arbatą su kokiais ne mūsų krašte augančiais augalėliais ir saugojies, kad neprarytum, galiausiai vistiek tarp lūpų patenka.

Vietomis atrodo, kad vaikinas jau ne mokyklinio amžiaus, o jį muša dėl pažymių. Keistoka.

Taip pat man kliuvo vieta su kojine - gana dažnas vaizdelis bendrai. Motina mergaitės vardą galėtų prisiminti ne taip lengvai, juk dingo senokai.

Sklandus ir lengvas tekstas, tokius visada malonu skaityt.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-05 15:22
couch_potato
Persiprašau, sakinys ...Benui bandant jį įsisiautėjusį nuraminti, visai pasiuto ir trenkė sūnui. Šis neišlaikė, apsirengė ir išėjo. - ne publicistikos, o buitinės šnekamosios kalbos pavyzdys, tačiau tokia kalba čia taip pat iškrenta iš konteksto.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-05 15:20
couch_potato
...Benui bandant jį įsisiautėjusį nuraminti, visai pasiuto ir trenkė sūnui. Šis neišlaikė, apsirengė ir išėjo. Skamba kaip: "Senelis paliko anūką, besimaudantį baloje. Seneliui grįžus, anūkas jau buvo paskendęs". Ne žinutę laikraščiui rašai, o prozą; kol nebus jausmo, reakcijos, dinamikos, tol nebus ir prozos.

Dar vasarą vaikinas girdėjo, jog miške kažkas pradėjo brakonieriauti, tačiau niekada tuo pernelyg nesidomėjo. Kaimas (o Benas, kaip suprantum, iš panašaus dalyko ėjo į miestą) yra tokia vieta, kur visi domisi vieni kitais ir ne tik žino, kad kažkas brakonieriauja, tačiau gali tiksliai pasakyti, kuris kaimynas taip daro, kur ir kada. Kaimas dėl to ir yra kaimas - maža bendruomenė, kurios nariai tampriai susiję vienas su kitu.

Beno ir Gabijos dialogas - nenatūralus, patingėjai išbaigti jį. Apskritai sakyčiau, kad rašyti moki, tačiau tingi taisyti klaidas; perėjimas nuo prozos į publicistiką, dialogų sintetiškumas rodo skubėjimą rašant. Imho, vidutinis prozos skyriaus kūrinys - ne nesąmonė, tačiau ir ne šedevras. Penkių nevertas, jei galėčiau, duočiau 3, per vidurį.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-05 13:48
Boruzes
... nors ir ne muilo opera, bet siuzteas irgi nieko naujo.

Nuo kada "Po galais" yra keikimasis? :-DD (klausimas ne autorei, klausimas- placiajai auditorijai)

Kadangi pastebejau, jog cia daug kam rupi ikisti trigrasi apie nezymias klaidels. Tai ju buvo. (BRt tai man paciai nerupi,parasau tik noredama neatsilikt nuo bandos :-)

Man asmeniskai labai miela skaityti jusu labai sklandziai, labai lietuviskai parasyta teksta: zodziai, sakiniai tiesiog kaip grudai nubyra. Grazu.

Parasyciau tris. Kazkaip nepanasu, jog autore raso dvidesimt pirmame amziuje. Toks galejo but parasytas praeito simtemcio visuryje. Ir vis tiek nebutu nieko naujo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-04 20:53
Aruunas
Jautrus, apie gyvenimiškus ir net dar gilesnius dalykus priverčiantis susimąstyti kūrinukas. Tai neabejotinai jo stiprioji pusė. Parašymas sklandus, skaityti lengva.

Sutinku su Patarnaujančiu dėl nuspėjamumo. Benui pasukus į mišką ir susidūrus su mergina mėgstančia geltoną spalvą, jau tampa aišku kas ji tokia ir link kur sukama. Bet tai gal iš tiesų nieko blogo. Gal netgi toks yra autorės tikslas.

Bet aš manau, kad dialogai, kurių gausu ketvirtoje dalyje (trobelėje), truputį per "greiti". Beno atsakymai ir elgesys man ne visai suprantamas - bandydamas įsivaizduoti save tokioje situacijoje, manau, jeigu mane išgelbėtų ir taip rūpestingai slaugytų maloni mergina, tikrai toks šiurkštus nebūčiau. Žinoma, galimos įvairios reakcijos (tai ir daro prozą įdomia) - gal Benas vis dar negali nugalėti pykčio ant tėvo, o gal jo irzlumą kursto neslūgstantis kojos skausmas. Bet kuriuo atveju, man trūko tokio Beno elgesio paaiškinimo tarp jo atsakymų, nes jis tik piktai atsakinėja ir kalba. Na norėtųsi šioje atkarpoje tarp bėgančio dialogo vienoje kitoje vietoje trumpo intarpo apie abiejų savijautas, veido bei kūno išraiškas, reakcijas, mintis ir pan.

Dar, manau, kad truputį per daug naudoji žodelį "ir". Kai kurie sakiniai gal skambėtų ir šalia vienas kito "liptų" geriau šitų "ir" kiekį šiek tiek sumažinus.

Bet gal šios mano pastabos, kaip sako Patarnaujantis, per daug smulkus knabinėjimasis, nes šiaip pats kūrinys ir stilius man patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-03 15:33
Čia ne aš
Buvo malonu skaityti. Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-03 11:24
Patarnaujantis
Gan jautrus pasakojimas ir sklandžiai parašytas. Bet pamąsčiau dėl tam tikrų dalykų, tai pasidalinsiu jais.

Suabejojau dėl metų laikų kaitos visame tekste, dėl to dar kartą grįžau ir žvilgtelėjau. Man kažkaip nepatinka, kad iš pradžių vasara (pirmoje dalelėje), o paskui žiema žiema žiema. Kažkaip keistai staigiai ir nenatūraliai po vasaros iškart žiema (nors dažniausiai būna atvirkščiai, po žiemos laukiama šiltesnių orų, pavasario, vasaros). Na, man tiesiog užkliuvo. Gal ir neesminis dalykas.

Jau skaitydamas per vidurį teksto daugmaž galėjau nuspėti tolimesnę eigą (tiek Beno atsiradimą miško namelyje, tiek ir to atsiradimo mistiškumą po to ir atomazgą). Nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Iš vienos pusės, gerai, kad tekstas kreipia tam tikra linkme ir leidžia numatyti. Kita vertus, tai gali būti populiarių filmų ar knygų įtaka, kurie jau suformavę tam tikrą siužeto kreipimą. Prisipažinsiu, man irgi pasitaiko, kad būna šitaip.

Kas gerai: pasakojimas gan taupus, natūralus dialogai, žodžio kišenėje neieškoma. Dar liko šiek tiek klaidelių vietomis, bet nusprendžiau teksto šitaip neknabinėt ir apimti visumą.

Daugiau kaip ir nežinau, ką pridurti. Nebent tai, kad pagaliau po kokių trijų mėnesių pertraukos prozos skiltyje radau kažką, ką sugebėjau perskaityti nuo pradžios iki galo. Tai jau daug ką reiškia. Dėl įvertinimo (kuris šiuo atveju gal ne tiek ir svarbus)... Iki penkių kažkaip man asmeniškai dar trūksta, tai būčiau labiau linkęs rašyti 4 su dideliu pliusu. Bet... Kadangi pats rašau prozą ir žinau, kad tai ne visada yra lengva, tai papataikausiu ir parašysiu 5.

P.S. Panaudojai mano vardą veikėjui... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-02 14:06
ledii
Keista. Tikriausiai tiesą ji sakė, kartais gal užtenka tikėti kažkuo, kad tai būtų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą