Iš „Laiškų Dievui“ (8)

Inkliuzą užgulė tyla –
Bet ėgi, kas čia atsitiko? –
Daugkart sakiau, kad danguje
Man Dievas davė darbo.
Ne tik žodžiu,
Bet ir ranka
Jau glosčiau amžinumą savo 
Ir štai - net nežinau, kodėl ir kaip -,
Bet aiškiai suprantu:
Inkliuze gyvenu,
Mažam lašelyje dangaus...
Ir stebuklinga, kad mintis
Erdvės aprėpt negali.
Prisiminiau šalelę Lietuvos
Su gintarų muziejumi Palangoje,
Kur savo rankomis laikiau
Prieš milijoną metų mirusį drugelį-
Atrodo, skrenda pasitikti ateities
Ir nuostabu - laimingai skrenda...
Pušele, ačiū tau
Už šio drugelio kelyje
Palietą smalą.
Ir aš atrodo smaloje dangaus
Įklimpęs ateitim plasnoju -
Inkliuzą užgulė tyla
Ir groja muzika Čiurlionį
Tas pats DŪDORIUS - PANAS - ELGETA - PIEMUO
Su savo dūdele – fleita,
Toks murzinas, kad nežinai
Ar mato ji dienos šviesa.
Bet jeigu panorėtum mirt-
Jo muzika neleistų šitaip padaryt:
Laiškų tiek daug!
Juos perskaityti reikia.

„Noriu gyventi tame pasaulyje, kurį sukūrei tu, o ne žmonės, Dieve“.
Justė, 4kl.

„Ten pas tave gražu, ar nelabai? “
Emilis, 1kl.

„Dieve, susitinkam iki mirties, gerai? “
Justas, 1kl.

Mažam lašelyje dangaus
Netyla grot Čiurlionio Panas...