Paskutinis užutekis

Mirtis, grandinėmis žvangina,
lyg arklys, nusižvengia.
Prisiminus, užpernykščią skriaudą,
naktimis, širdis skauda.

- Mirtie, dink iš akių,
susimildama.
Kada mirsim - niekas nežinom.
Byra Užmarštis, kaip miltai,
rieda į kapus -
tramvajai, vežimai.

Mirtis,
snieginais, dulkinais keliais,
lyg mergaitė laigo,
sliuogia - tėvų, vaikų,
takais, vingiais.
Miršta mūsų mintys,
tokios žemiškos
ir spalvingos,
kaip rasų sutemoj
vaikiškos intrygos.

Sunku nuryt,
vandens lašą paskutinį.
- Dieve, ieškok skuduro,
ar atsiras?
Šluostai mūsų kojas, rankas,
širdis, sielas.

O mes skubam
į rudenio šventovę,
įkalt, paskutinę vinį,
sudrumst, rudenišką ramybę,
išpildyt, paskutinį prašymą.
Gyvenimo ugniavietėj,
paskutinį skundą.

O Mirtis,
zyzia paausy, kaip uodas,
su parašiutu,
iš dvidešimt penkto aukšto,
nusileidus.

- Vilkis suknią
iš gryno lino
ir važiuojam, vakare,
tarsi į laimingą užutekį,
į nuskendusią,
rudenišką tylą,
tarsi į Kiniją.

- Mirtie,
ir mane, lyg kūdikį,
aprenki ir nuprauski,
naminiu muilu,
kvepiančiom rankom.