Aš – nežinia

Siūbuoju aš pasaulyje kaip maurai,
Srovėj įkibus į netvirtą gruntą.
Kas iš tuštybės pilsto dar į kiaurą,
Kovoti ir žvalgytis aš sugundau.

Žinojimas tik per mane išvirsta –
Išsiskleidžia, sužydi, neša vaisių,
Nes aš – lauke nesužaliavęs virpstas,
Ir pumpurais žaliais neatsiskleisiu.

Tiktai kitus stumiu judėti, eiti,
Kad mano miglos vis labiau plonėtų
Ir neštųsi žinojimą kaip kraitį,
Kiekvienas savo vieškeliu kalnėtu.

Manoji siela nemari ir amžiams,
Į proto aurą įpinta kaip perlas,
Ji surastas teisybes pasiglemžia,
Ir išaugina dar gausesnį derlių.

Ir ta kančia, ta nežinia be krašto,
Žinojimo jausmu pasidabinus –
Nuo tolimo dantiraščio lig rašto,
Lig kosmose dar nerastos Tėvynės.