kai vakaro vėsa įslysta
pro durų apačią
užtraukiu užuolaidas
prisiminimų slibinas
pakelia septynias galvas
pro praviras spintos duris
gėlėta suknelės skiautė
vėl kviečia
pasivaikščioti po pievą
kurioje tąkart
šokinėjo žiogai
mes juokėmės
lyg vaikai
paleidę aitvarus
į giedrą dangų
paskui
suaugome