Palik mane ramybėj,
Pamiršk, kad egzistuoju,
Nenoriu nei girdėti,
Kad ieškai ar galvoji...
Bandau tik panaikinti,
Ištrinti tai, kas buvo...
Dėl ko man vis dar sopa,
Jei pažvelgiu į tolį...
Kai viskas vėl sukyla...
Taip juoda pasidaro..
Many,... kuri tik šviesą,
Kai tavęs nėra mato...
Aš viską padaryčiau,
Kad dūmų tu pavirstum,
Ir taip smarkiai papūsčiau,
Kad niekad nebegrįžtum!...
______________________
Gyvenk, mylėk ir džiaukis,
Gyvenimas ką duoda...
Bet mane tu pamirški,
NE TAU esu sukurta...
PS: raganoms ir vėtroms iš eiliuko „Plieninė Magnolija“
Tai aš tau dar ugnį padėčiau pakurstyti ;) Visokių nuotaikų būna, visokių ir reikia... :)) Svarbiausia, nepamiršti žmogiškumo ir sąžinės, kaip buvo padaryta raganų ir vėtrų... ar akmenų...
Sėkmės tau ir kiteims :))
Dabar tik supratau. Ir atsiminiau ;-)
Tokiu atveju, tas kliūtis, tuos akmenis, tas raganas reikia sudeginti ant Joninių laužo! Pastaruoju metu ne geriausiom nuotaikom gyvenu, tad viską norisi deginti, laidoti, pamiršti... Bet šiuo atveju laužas visai tinka :D
Ačiū, Erato, už komentarą... Va būtent, ką aš pastebėjau - kūryba išlaisvina.. Ir po šio eiliaus tikrai daug geriau pasijutau... Nes ir taip labaaaaiii ilgą laiką savy tai laikiau... Ir, beje, jokio įžeidimo čia nematyti...
Su Everestu nebaigta :) Čia skirta kliūtims gal, akmenims... į jį lipant... Čia ne pagrindiniam, mano eiliukų adresatui skirta, kuriam meilę siunčiu, oj ne pagridniniam...
Erato, dar kartą paskaityk eiliuką "Plieninė Magnolija", tikrai - suprasi...
Tai su Everestu jau viskas?...
Ar ne taip supratau?...
p.s. Alba, kadangi dar nieko nėra parašiusi (bent jau kiek esu žiūrėjusi), todėl taip lengvai moralizuoja. Iš tiesų, ką vertėtų publikuoti ir ko nevertėtų, sprendžia pats autorius. Ši svetainė nėra jau TOKIA vieša, kaip gali pasirodyti. Juk ne "Lietuvos ryte" ir ne "Lietuvos Poezijos Almanache" spausdiname savo poeziją, tai tik kūrybą mėgstančių žmonių svetainė, kur visada galima pasirinkti: skaityti ar neskaityti. Sureagavau, nes pati tokį komentarą gavau. Kūryba žmogų išlaisvina. Ir nesvarbu, kokia ta kūryba bebūtų, jei ji bent vienam skaitytojui suteikia džiaugsmo, jau verta publikuoti. Pasikartosiu, juk ne "Lietuvos ryto" pirmame psulapyje esame.
Cia albai,o kodėl turėtų būti gėda?
kodėl negalima rašyti apie tai ką jauti?
turi būti emocijos ,o šiame eilėraštyje jos yra.
gali patikti ,gali nepatikti ,bet
moralizuoti gal nereikia.:))
Melsvutėėė - stipriai pritariu ir papildau: SUBJEKTYVUMAS - tebūna tuomet,kai mums gražu,patinka ir panašiai...
KRITIKA (pataisymas)- turėtų būti OBJEKTYVI,jei taip neišeina,siūlau - patylėt,o tyla jau yra išminties apraiška... :)
Žinotum, kaip negėda... ir jokio kaltės jausmo... Sako kartais viešai ir garsiai išsakytos mintys realizuojasi... Dar nepraradau vilties dėl to...
Klausimas: "Negėda? Žema." irgi čia tinka, tik jį peradresuoju...
Ačiū už komentarus... :)
Harlejau, ten kaip reikiant padaryta ir buvo...
Nyvytusiam: ką galvoju? Labai nuoširdžiai išdėjus tai, kas seniai mano širdy... ir niekad taip normaliai ir neišsakau... Manau, atėjo laikas... Man palengvėjo.. O tai labai daug... Beje, ir nieko neįžeidžiau... tik kad nusikosėtų parašiau...
Bitele: žinotum dar ir kaip ne JAM...
Gražios dienos visiems :)